Brangieji!
Skaitiniai liudija, kad artėja liturginių metų pabaiga. Jie kalba apie paskutiniuosius dalykus, kai pakils arkangelas Mykolas ir užstos Dievo tautą. Kalba apie kataklizmą, apie ženklus, saulės užtemimą, mėnulį, kuris nebeduos šviesos, žvaigždes, kurios kris iš dangaus. Ir niekas iš mūsų nežino nei dienos, nei valandos, kada visa tai įvyks. Bet žinia, kurią Šventasis Raštas mums duoda, yra, kad, nesvarbu, kokie dalykai gali vykti aplink mus pasaulyje, mums nereikia bijoti. Nereikia bijoti, nes mes žinome, kad galime pasitikėti Dievu. Kaip antrajame skaitinyje girdėjome, kad save aukodamas ant kryžiaus Jis jau atnašavo auką, kuri mūsų nuodėmes atleido.
Mūsų išganymas, jei nenuleidžiame akių nuo Jėzaus, yra garantuotas. Bet negalime nuleisti akių, net kai atrodo, kad viskas aplink mus yra baisu. Negalime atitraukti nuo Jo savo žvilgsnio, net jei žvaigždės iš dangaus pradėtų kristi ar saulė aptemtų. Psalmėje mes tai ir giedojome: „Globok mane, Dieve, prie Tavęs aš glaudžiuosi.“ Tai yra šio sekmadienio ir Aušros Vartų žinia. Nelaimės ir nežinios akivaizdoje glaustis prie Dievo. Mes esame kviečiami pasitikėti Dievu ir iš Jo semtis ramybės ir jėgų. Ir dar visuomet visuose šio gyvenimo išbandymuose mes turime sugebėti išlikti krikščionimis ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu. Išlikti vieno Dievo vaikai. Išlikti vienos Motinos vaikai. O tai reiškia atpažinti, kad iš esmės mes visi esame broliai ir seserys, vieno Dievo vaikai.
Motinos artumas mums nepaprastai svarbus ir teikia vilties. Mažas vaikas, kai jis nerimsta, kai jį apima jaudulys ar baimė, nekantrumas, nurimsta, kai motina jį paima į savo glėbį, kai vaikas pajaučia jos plakančią širdį prie savosios. Vaikas pasitiki, kad mama parūpins visko, ko reikia. Čia, Aušros Vartuose, per amžius žmonės ateina prašyti Dievo Motinos užtarimo, patikėti jai savo gyvenimo rūpesčius ir sunkumus.
Mūsų tautai nėra svetimi sugyvenimo sunkumai. Ne per seniausiai, nepriklausomybės pradžioje, buvo tokių atvejų, kai iš šeimos brolis ar sesuo, suvilioti galimybės gyventi geriau, išvyko į užsienį ieškoti geresnių darbų – ar tai būtų Anglija, ar Norvegija, – ir tuo metu dar nelegaliai. Juos suviliojo žmonės, kurie žadėjo gerus darbus, geresnį gyvenimą. Ir jie atsirado fermose, kur iš jų buvo atimti pasai, jie buvo priversti dirbti ilgas valandas, ilgas dienas ir net negalėdavo susisiekti su savaisiais. Kai kurios moterys buvo paimtos į sekso vergiją, priverstos darbuotis prostitutėmis ir vargiai galėjo pabėgti.
Ir ką jų šeimos nariai, jų broliai ir seserys, draugai Lietuvoje darė? Sužinoję, kad mūsų artimieji paimti į vergiją, dėjo pastangas juos išlaisvinti, ištraukti iš tos nelaimės. Dėjome pastangas, kad policija tuose kraštuose, mūsų kunigai, besidarbuojantys ten, siektų ištraukti juos iš tų pančių. Ir dabar tarp mūsų, prie mūsų sienos žmonės, kartais apgauti sukčių ar kitų, patenka į nelaimes.
Šis sekmadienis Bažnyčioje yra vargstančiųjų sekmadienis, kai meldžiamės už visus, kurių gyvenimas yra sunkus, kurie – dėl savo ar ne dėl savo kaltės – sunkiai pakelia kasdienio gyvenimo naštą. Mes turime melstis už juos, bet taip pat dalintis tuo, ką mes turime. Vargstančiųjų mūsų miestuose ir miesteliuose nestokojam – ir pasienyje šiandien, ir pabėgėlių stovyklose, migrantų stovyklose jų nestokojam. Jie gyvena sunkiomis sąlygomis ir juos reikia sušelpti.
Mūsų Caritas darbuojasi, ir šiandien Mišių pabaigoje pašventinsime Gerumas mus vienija simbolį, kasmetinę Advento žvakę, kurią kviečiame visus įsigyti ir taip parodyti solidarumą su vargstančiaisiais.
Gailestingumo Motina mūsų šiandien sulaukė. Ji ne tik teikia mums gailestingumą ir paguodą, ne tik užtaria mus pas savo Sūnų, ne tik tarpininkauja mums priimant išganymo malones, bet ir kviečia mus būti gailestingus, gailestingus kitiems, savo broliams ir seserims, tiems, kurie yra šalia ir kurie yra toliau. Turim ir naujų situacijų, kai, įvedus nepaprastąją padėtį pasienio ruože, kur kartais vieni gyvena mūsų žmonės, toks gestas – aplankyti savo kaimyną, pabūti kartu – irgi tampa svarbus.
Ir mūsų miestuose bei miesteliuose svarbu ir geras žodis, ir buvimas kartu, bet kai matom stoką, kai matom vargstančius, – būti tais, kurių veide matome Jėzų. Kad būtume pasiruošę pašelpti, pasidalinti.
Šiandien taip pat dėkojame tiems, kurie teikia kitiems pagalbą: Carito darbuotojams ir tiems, kurie saugo mūsų valstybės sieną: pasieniečiams, policijai, kariuomenei – visiems, kurie teikia pagalbą. Tokių gražių pavyzdžių buvo krizės pradžioje, kai pasieniečiai, kadangi nebuvo, kuo žmones sušelpti, iš savo namų atsinešdavo pieno migrantų vaikams, nes jie taip pat žmonės. Ir mūsų pareigūnai tą irgi supranta. Galim kiekvienas vienaip ar kitaip – ar geru žodžiu, ar kokiu savo materialiu turtu paremti kitus, kuriems reikalinga pagalba.
Ženklai pasaulyje – tiek politinės migracijos, tiek pandemijos akivaizdoje – kviečia mus naujai kreiptis į Dievo Motiną. O Marijos kreipimasis įvairiuose apreiškimuose pasaulyje lieka tas pats visada. Ji kviečia mus: „Melskitės, melskitės, melskitės.“ Melskimės už tėvynę, už jos saugumą ir laisvę. Melskimės už žmonės, kurie pakliuvo į sukčių ar politinių jėgų spąstus. Už pabėgelius, ieškančius saugesnio gyvenimo. Meldžiamės už apgautuosius, už išnaudotus žmones čia ir visame pasaulyje, esančius prekybos žmonėmis pančiuose. Meldžiamės už visus vargstančius mūsų gatvėse, mūsų šalyje ir visame pasaulyje.
Ne tik pasaulio pabaigos laukiame ateinant ir nežinome, kada tai bus, bet ir nė vienas iš mūsų nesame garantuoti, kada mūsų gyvenimo pabaiga ateis. Pandemija tą labai ryškiai kiekvienam iš mūsų priminė. Nežinome nei dienos, nei valandos. Bet Viešpačiu galime ir turime pasitikėti. Jis yra šalia. Ir jei nuo Jo nenuleisime žvilgsnio, jei eisime pas Jo Motiną ir mūsų Motiną, jei pasikliausime jos užtarimu ir jei visose nelaimėse su Dievo pagalba sugebėsime išlikti ir gyventi kaip tikri krikščionys, mylintys kiekvieną savo artimą brolį ir sesę, Viešpats niekada mūsų neapleis ir visada bus šalia mūsų. Ir turėsime jėgų pasiekti jo žadėtą džiaugsmą amžinybėje. Tad su pasitikėjimu ir su malda ženkime pirmyn nebijodami nė vieno šio gyvenimo iššūkio. Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose Vilniuje 2021-11-14
2022 m. sausio 7 d. Kaune vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas S. Tamkevičius, arkivyskupai P. Rajič, G. Grušas, K. Kėvalas, L. Virbalas, vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.
Skelbiame Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose vyksiančių advento (2021 m.) rekolekcijų ir sutaikinimo pamaldų laiką.
Vilniaus arkivyskupijos Caritas pristato leidinį „
Sinodo tikslas – visai Dievo tautai įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai.
Kviečiame po susitikimų, kuriuose aptarti sinodo klausimai, pasidalinti įžvalgomis su savo vyskupijos sinodine komanda.
