Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
palyginimas, kurį ką tik girdėjome šiandienos Evangelijoje, mums visiems yra gerai žinomas: apie talentus, jų dėjimą į rinką ir iš jų pelnijimąsi. Tai yra klausimas, kaip mes naudojame tas dovanas ir malones, kurias Dievas mums suteikė. Dažnai mes apie talentus galvojame asmeniškai, individualiai: kaip aš gyvenime galiu išgyventi, nešti sau pelną. Bet kai Dievas duoda savo talentus, bendras dovanas, Jis nori, kad mes investuotume jas į bendrą gyvenimą, į mūsų šeimas, į mūsų bendruosius namus, šį pasaulį, į mūsų bendruomenes ir visuomenę.
Pagrindinė dovana, kurią kiekvienas iš mūsų esame gavę, yra krikšto malonė. Per Krikštą mes gauname Išganymą, per Krikštą mes tampame Dievo tautos nariais.
Jau mes apie Sinodą kalbam dvejus metus ir ką tik pasibaigė Sinodinės asamblėjos mėnuo Romoje. Sinodo tikslas nėra tik pasikalbėti, ne tik išgirsti, ką vienas ar kitas galvoja. Popiežiaus mintis yra labai aiški – Sinodas turėtų padėti mums, kaip Bažnyčiai, įgyvendinti tai, kas buvo nuspręsta prieš 60 metų II Vatikano Suvažiavime.
II Vatikano Suvažiavimas davė mums iš Šventojo Rašto imtą Bažnyčios įvaizdį – Dievo tauta, kuri kartu keliauja išganymo link. Juk tai mes, kiekvienas pakrikštytasis, priklausome tai tautai, kiekvienas pakrikštytasis gauna dovanų ir malonių, kad kartu galėtume eiti šioje žemėje iki Dangaus karalystės. Ir kiekvienas – tą priminė mums II Vatikano dokumentai – kiekvienas krikščionis turi pirmą ir pagrindinį pašaukimą į šventumą. Kad tai galėtume įgyvendinti šiame gyvenime, mums duotas ir asmeniškas pašaukimas, misija įgyvendinti mūsų gyvenime, šioje žemėje, dovanas, su kuriomis mes pajėgsime tai įvykdyti.
Per Krikštą esame suvienyti į vieną tautą, į vieną Kristaus Kūną. Visi esam broliai ir seserys toje pačioje šeimoje. Ir kaip dažnai mes tą pamirštame, kaip dažnai mes nebematome artimo akyse savo brolio ar sesers. Sinodo dokumentuose, sintezėje, pabrėžiama, kad Bažnyčia ne turi misiją, bet Bažnyčia yra misija. Esame suburti į Dievo tautą tam, kad neštume Gerąją Naujieną visam pasauliui, kad būtume ta pasaulio šviesa, kuri apšviečia tamsoje skendintį pasaulį.
Ir kiekvienas iš mūsų, kiekvienas krikščionis turi pareigą prie to prisidėti. Tad ir apaštalas Paulius rašo: „Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs“ (1 Tes 5, 6). Dievas, kai pasiuntė apaštalus į pasaulį „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15), šį įsakymą davė visai Bažnyčiai, visai Dievo tautai.
Sinode taip pat buvo pabrėžta priminimas, kas yra Šventojo Rašto centre, – ypatingą vietą mūsų Bažnyčioje ir mūsų misijoje užima vargstantieji. Jie yra Bažnyčios misijos centre. Prisiminkime, kaip pats Jėzus pristatė savo misiją, cituodamas pranašą Izaiją: Jis atėjo skelbti Gerąją Naujieną vargdieniams (plg. Lk 4, 18). Tai nėra šalutinis Bažnyčios veiksmas, tai nėra dalykas, kuris gali būti paliktas kokiai nors daliai Bažnyčios, pvz., Caritui, bet matyti savo brolio poreikius, matyti kitą kaip savo brolį ir seserį yra kiekvieno iš mūsų užduotis.
Šiai dienai paminėti popiežius Pranciškus išleido žinią Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Aš labai raginčiau visus pasiskaityti tą žinią. Ją galime rasti internete, Bažnyčios interneto puslapyje katalikai.lt. Popiežius labai gražiai išdėsto Tobito pavyzdį. Žmogus rūpinosi savo artimu, darė gailestingumo darbus, rūpinosi vargšais, juos maitino, ir tada jam nutiko nelaimė. Per tą nelaimę Dievas prie jo prisilietė.
Popiežius taip pat cituoja – šiais metais minime 150 metų nuo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties – cituoja jos dienoraštį, kuriame ji rašė: „Dabar suprantu, kad tobula artimo meilė – tai pakanta kitų žmonių trūkumams, mokėjimas nesistebėti jų silpnybėmis, rasti sau atsparos net ir mažiausiose jų praktikuojamose dorybėse, o ypač supratau, kad toji meilė neturi būti slepiama širdies gilumoje: „Niekas nevožia indu degančio žiburio, – pasakė Jėzus, – bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ Man atrodo, kad tas žibintas vaizduoja artimo meilę, kuri privalo šviesti ir džiuginti ne tik tuos, kurie yra man brangiausi, bet ir visus, kurie yra namuose, visus aliai vieno“ (Vienos sielos istorija. Vilnius, 1995, p. 245–246 [Ms C, 12r]).
„Šiuose namuose, – rašė popiežius, – kurie yra pasaulis, kiekvienas turi teisę būti nušviestas artimo meilės šviesos, iš nieko nevalia jos atimti“ (Žinia 7-osios Pasaulinės vargstančųjų dienos proga, 2023).
Šiais metais, kai taip pat minime 400 metų nuo kankinystės šv. Juozapato, kuris čia, Aušros Vartų šešėlyje įėjo į vienuolyną ir susiformavo savo vienuolinį gyvenimą ir pamaldumą, jis taip pat mums rodo pavyzdį, kaip svarbu rūpintis vargšais mūsų aplinkoje. Jis pats čia, ir kai buvo vyskupas, pasikviesdavo ir maitindavo vargšus prie savo stalo. Ypač uoliai ir didžiadvasiškai jis rūpinosi vargšais, našlaičiais ir našlėmis, – tiek jų fiziniais poreikiais, tiek mokydamas juos tikėjimo tiesų. Kaip mes galime tai daryti? Kaip pasiekti kitus jų kasdienybėje? Tai turi būti mūsų tikėjimo gyvenimo centre. Kad mes neišgirstume iš Viešpaties priekaišto: kiek talentų tau daviau, taigi reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą.
Mūsų talentai, mūsų dovanos turi būti leidžiamos į apyvartą rūpinantis vargšais. Yra ne tik materialių vargšų, bet ir dvasinių vargšų, kurie nepažįsta Kristaus šviesos. Taip pat vargšų, kurie įsipainioję į įvairias priklausomybes. Ir vargšų, kurie yra nusisukę nuo Kristaus. Tam raginama jau pradėta išklausymo tarnyba įvairiose carituose, bet jos reikia imtis ir asmeniškai: įsiklausyti į kito skausmą, pamatyti šalia esantį ir tarti gerą žodį, pažvelgti mylinčiu žvilgsniu į savo brolį ir seserį.
Čia Marija mums yra pavyzdys. Pirmoji Bažnyčios narė, pirmoji įtikėjusi. Ta, kuri pastebėjo per Kanos vestuves, kad gali būti blogai. Kad gali pritrūkti vyno. Ir pati ėmėsi iniciatyvos kreiptis į savo Sūnų. Net kai, atrodo, jis nebuvo pasiruošęs tai daryti. Ji mums pavyzdys, ji mūsų geriausia išklausytoja, ji mūsų paguoda, ji mūsų viltis.
Miela Gailestingumo Motina, mūsų Motina, išmokyk mus atpažinti kiekviename mūsų brolį ir sesę, išmokyk mus būti gailestingus kaip mūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
2023 metų lapkričio 19 diena, šv. Mišios Aušros Vartų atlaiduose
Susirinkome šiandien čia melstis už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius. II Vatikano Susirinkimas mums primena ir Sinodas pakartoja, kad kiekvienas krikščionis, kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į šventumą. Girdėjome pirmajame skaitinyje: „Kas šventą dalyką už šventą ir laiko, tas pats šventas tampa; kas vykdyt jį stengias, tas apsaugą randa“ (Išm 6, 10).
2023 metų rugsėjo 1–8 dienomis Trakuose vyks Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, atlaidai. 
