Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos skaitiniai mums nurodo kelią. Pirmajame skaitinyje girdime apie arkangelą Mykolą, apie kovą tarp gėrio ir blogio, kuris yra neišvengiamas. Girdime, kad ateis negandos laikas. Žiūrėdami aplink save mes matome tą kovą tarp gėrio ir blogio įvairiomis formomis mūsų gyvenime, pasaulyje. Ir skaudu. Bet taip pat Danielio pranašystėje girdime: „Bet tavoji tauta bus išgelbėta – kiekvienas, kuris įrašytas knygoje“ (Dan 12, 1).
Visi pakrikštytieji, visi mes sudarome tą vieną Dievo tautą, kuri kartu keliauja. Abu girdėti skaitiniai mini, kad mes drauge esame toje kelionėje. Psalmėje giedojome, kaip trokšta tauta pasiekti kelionės tikslą, o tas tikslas yra Dievo karalystė. Kaip apaštalas Paulius primena mums – mūsų tėvynė Danguje. „Ir visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane“ (Jn 6, 37), – sako Jėzus. Negalime išleisti iš akių mūsų šios žemiškos kelionės tikslo, kuris yra Dievo karalystė. 23-ioji psalmė irgi kalba apie tą mūsų kelionę: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4).
Sekmadienį užsibaigė sinodo asamblėja Romoje. Jau nuo 2021 metų kalbame apie sinodą. Sinodas iš tikrųjų yra ta mūsų bendra kelionė: kaip mes sugebame eiti kartu per gyvenimą, eiti kartu kaip Dievo tauta, lydėti vienas kitą bet kokioje situacijoje. Mes visi esame bendrakeleiviai, visi pakrikštytieji, tie, kurie buvo prieš mus, tie, kurie žengia šio gyvenimo žingsnius kartu su mumis, kurie yra šalia. Mūsų bendrakeleiviai taip pat yra tie, kurie ateis po mūsų, kurie žengs keliu į Dangaus karalystę. Tai yra, ką Bažnyčia vadina, šventųjų bendravimas. Mes palaikome tarpusavio ryšį visoje Dievo Tautoje, visų pirmiausia malda, nes ryšys su Viešpačiu yra ryšys su visa Dievo tauta. Bet ypatingą maldos vietą užima šv. Mišios – tai aukščiausia malda ir gyvenimo kelionės mokykla, kuri mus visus sujungia Kristuje.
Eidamas su mokiniais kelyje į Emausą, Jėzus pirmiausia aiškino Dievo žodį – Šventąjį Raštą. Ir tada duonos laužyme, Jėzaus aukoje, jo gyvybės atidavime už žmonių išganymą jie atpažino jį. Mišių auka yra pirmoji dalyvavimo dangiškoje Dievo karalystės puotoje patirtis. Mišių pabaigoje siuntimas į gyvenimą, į pasaulį ragina ir mus sekti Viešpaties rodomu pavyzdžiu: pradedant Dievo žodžio įsiskaitymu ir, nešant jį savo širdyje, būti pasiruošusiems šiame gyvenimo kelyje aukotis ir tarnauti vieni kitiems. Tai yra tas bendras kelias.
Mes tarnaujame vieni kitiems gailestingumo darbais – gailestingumo darbais kūnui ir sielai. O kapinės mums primena apie ypatingus gailestingumo darbus: mirusįjį palaidoti ir melstis už mirusiuosius. Mes esame kviečiami kelyje eiti su tais, kurie prieš mus nukeliavo, su tais, su kuriais mes einam, ir prisiminti, kad dar po mūsų ateis tie, kurie žengs į Dievo karalystę.
Bet tame mirties slėnyje, mirties slėpinyje visi patiriame netektį, skausmą ir kančią. Turime prisiminti, kad ji tampa išganinga, kai ją jungiame su Kristaus kančia, su Kristaus auka, su Mišių slėpiniu. Mirčių aplinkybės yra įvairiausios. Tie masiniai labai liūdni reiškiniai, kuriuos matome ir kurių nematome: karai, migrantų netektys, žmonės, kurie bėga arba patiria gamtines, stichines nelaimes. Yra ir natūralios mirtys – sulaukusieji garbingo amžiaus iškeliauja pas Viešpatį. Bet arti mūsų būna ir netikėtų žūčių, avarijų. Ypač skaudu, kai miršta jauni žmonės. Ir tada turime prisiminti, kad viskas, kas atrodo baisu, kelia neviltį, yra Dievo rankose, Jo valioje.
Turime prisiminti, kad visi einame tuo pačiu keliu į tą patį tikslą, į tą pačią tėvynę. Apsupame visus savo maldomis, lydime tuos, kurie jau pasiekė šio gyvenimo kelio pabaigą, ir prašome jiems malonės įžengti į Viešpaties ramybę. Kasdien einant tuo keliu taip svarbu neišleisti iš akių galutinio mūsų visų kelionės tikslo: su Viešpačiu būti kartu prie jo puotos stalo Dievo karalystėje. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija šv. Mišiose Antakalnio kapinėse Mirusiųjų minėjimo dieną, 2023-11-02