200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Interviu „Mažajai studijai“

2005 lapkričio 8

Pasibaigę Eucharistijos metai ir jų prasmė

Manau, kad svarbiausia, kas nutiko per šiuos metus visoje Lietuvoje ir mūsų arkivyskupijoje – tai, kad didžiausias dėmesys buvo atkreiptas į Eucharistiją. Vyskupai kreipėsi laišku į tikinčiuosius, bet tai nėra svarbiausia. Beveik visose parapijose vyko Švč. Sakramento adoracija arba šv. Mišias imta švęsti iškilmingiau, pabrėžta susitikimo su Kristumi Eucharistijoje svarba. Tėvų joanitų prižiūrimoje bažnyčioje adoracija vyksta dieną naktį per visus metus, ir jie tikisi išlaikyti šią maldingumo praktiką. Be to, kasdien po kelias valandas vyksta adoracija Gailestingumo šventovėje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje bei daugelyje parapijų. Tai rodo, kad dėmesys nukreiptas į Eucharistiją, Kristaus buvimą tarp mūsų Švenčiausiame Sakramente.

Daug kas pagyvėjo, ir daugelis žmonių jaučiasi laimingi. Mane ypač žavi jaunimas – kai būnu rekolekcijose, matau, kaip valandą, porą valandų ar visą naktį pasikeisdami jie pasilieka Adoracijoje. Tai jiems priimtina, sava, jie to trokšta – užmiršti pasaulio rietenas ir sunkumus, pabūti prieš Dievą. Norėčiau, kad tie Eucharistiniai metai nesibaigtų, kad ta eucharistinė vieta būtų išsaugota mūsų bažnyčiose, kad plėstųsi.

Kitas dalykas, apie kurį labai daug kalbėjo Vyskupų Sinodas – kad Eucharistijos šventimas būtų tikrai dvasingas, nuoširdžiai išgyvenant tą paslaptį; kad nebūtų per daug spektaklio, šou, kad tikrai susikaupus Dievo Žodis kasdien būtų išklausomas.

Kasmet stengiuosi, kiek galiu, pabūti tyloje Adoracijoje ilgesnį ar trumpesnį laiką – man tai tikrai labai svarbu. Tai tokia dvasinė atgaiva. Ir primena –  kas esi, žmogus, prieš Dievą – čia degantis krūmas, o aš čia, nabagėlis, be batų, tupiu prie tavęs…

Ar Eucharistijos slėpinys nėra iššūkis šių dienų žmogui, įpratusiam remtis tik apčiuopiamais dalykais?

Žmogų, neturintį tikėjimo, tokia tiesa gali atstumti iš karto. Kita vertus, matau, kad kaip tik Dievas, suprasdamas žmogų, kuriam reikia konkrečių ženklų, taip padarė – paliko tą atsiminimą „darykite tai mano atsiminimui“, ir ta tradicija liko iki šios dienos; ji buvo išlaikyta, yra išgyvenama. Kristus panaudojo tą konkretų ženklą, nes reikia konkretaus ženklo. Kita vertus, kaip tai išaiškinti paprastam žmogui, tai tikrai sudėtingas dalykas. Tai galima suvokti tik per tikėjimą.

Tai nėra tik Evangelijos žodžiai; žmonės, Eucharistijos mylėtojai, per amžius tai išlaikė. Vienas jų – prancūzas Šarlis de Fuko, kuris netrukus bus paskelbtas palaimintuoju. Jis visą gyvenimą praleido dykumoje, gyveno Sacharoje prie Švč. Sakramento ir padėdamas žmonėms. Tai sunku išaiškinti, bet čia yra tikėjimo dalykas –  Dievas mums kalba, duoda tokį konkretų ženklą mums, turintiems jusles, turintiems akis, rankas – mes juk norime pamatyti, paliesti… Dievas nusileido iki mūsų, tapdamas žmogumi – taip davė konkretų ženklą, kurį galime suprasti.

Popiežius Jonas Paulius II yra nesyk kalbėjęs ir rašęs apie liturginius piktnaudžiavimus. Ar pastebima tų piktnaudžiavimų Lietuvoje?

Čia visuomet bus taisytinų dalykų. Viena vertus, gali būti apsileidimas – skubotas šv. Mišių aukojimas – nesusikaupus, be tikėjimo, be tos tikėjimo išraiškos. Tai vienas kraštutinumas. Tačiau tokių dalykų pasitaiko. Tai – žmogaus tikėjimo išbandymas.

Kita vertus, kyla pavojus, jog per daug norime pritraukti jaunimą per linksmą Eucharistiją – kad visiems būtų malonu, kad kartu pasidžiaugtų, kad būtų džiaugsmo šventė. Taip, Eucharistiją reikia švęsti, tas žodis yra šventė. Bet vis tiek tai neturi tapti pasaulietine švente – ir muzika turi būti pritaikyta, kad keltų dvasingą, pagarbos Dievui nuotaiką.

Visuomet esame tarp tų dviejų kraštutinumų. Nesakau, kad Lietuvoje tai labai smarkiai paplitę, manyčiau, jog pas mus daugumoje bažnyčių Eucharistija yra gerbiama, pagarbiai švenčiama.

Kaip teisingiau yra priimti Komuniją – į ranką ar į burną?

Aš asmeniškai nematau didelio skirtumo, nes esu užaugęs kraštuose, kur buvo galima daryti kitaip.

Žinoma, pasitaiko, kad piktnaudžiaujama – satanistai paima į ranką ir išsineša – tokių dalykų tikrai yra buvę, tačiau, kita vertus, – argumentas, kad negalime imti į burną kaip saldainiuko – nėra teologijos argumentas, tai daugiau jausminis dalykas. Aš manau, jog ir viena, ir kita forma priimtina, reikia tik parengti žmones, išaiškinti – ir, jei būtų koks pakeitimas, man svarbiausia – leisti žmogui laisvai pasirinkti. Štai vasarą mačiau Prancūzijoje – ten, kur į ranką galima duoti, – tai jaunimas mieliau priima į burną,. Tai laisvas pasirinkimas. Jei mes, Lietuvos vyskupai, bendrai susitartume, ir mūsų kunigai parengtų žmones tokiai formai, tai man būtų labai priimtina, ypač kai žmonės dabar daug keliauja, lankosi svetur. Žmonės reikia parengti – išaiškinti, kodėl taip daroma. Kad nebūtų tik pasakymas – viskas turi būti po senovei. To neužtenka.

Kalbino kun. Julius Sasnauskas
Katalikų radijo „Mažoji studija“, laida „Septintoji diena“

Kategorijos: Žiniasklaidoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt