Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šio sekmadienio liturginiai skaitiniai ir maldos buvo parengti dar prieš skelbiant Dievo Gailestingumo sekmadienį. Dievo Gailestingumo sekmadienis atsirado visoje Bažnyčioje su šv. Faustinos kanonizacijos diena, kai šv. Jonas Paulius II padarė jį švente visai Bažnyčiai.
Kai pasižiūrime į tekstus, kuriuos girdėjome, jie mus kaip tik ir nukreipia į Dievo Gailestingumo slėpinį. Pradžios maldoje meldėmės: „Padaugink mums duotąją malonę, kad visi gerai suprastume, kokiu vandeniu esame nuplauti, kieno dvasia atgimdyti, kieno krauju atpirkti.“ Ir antrajame skaitinyje girdėjome žodžius: „Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują, – Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa“ (1 Jn 5, 5-6). Šie žodžiai gali praeiti pro ausis greitai beskaitant Mišių metu, bet jei pažvelgiam ir įsigilinam, jie atspindi tai, ką matome Dievo Gailestingumo paveiksle. Kai šv. Faustina savo dvasios tėvo paskatinta paklausė Jėzaus, ką reiškia tie spinduliai, Jėzaus atsakymas buvo: „Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį – baltas spindulys reiškia vandenį, kuris nuteisina sielas; raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvenimas. Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo gelmių tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus (D 299).
Kraujas ir vanduo taip pat paženklina kiekvieną natūralų gimdymą. Teka vanduo, tada kraujas. Bet tai yra ir meilės ženklas. Vanduo ir kraujas iš Jėzaus Širdies ant kryžiaus. Iš jo atverto šono gimsta Bažnyčia.
Mūsų gimimas – kaip Dievo vaikų, Bažnyčios narių – įvyksta per sakramentus. Tie patys dalykai: vanduo, kraujas ir Dvasia. Vanduo, kurį patiriame per Krikštą pagal Dievo nurodymą ir Jėzaus įsakymus: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Kraujas, kurį su Kristaus Kūnu mes gauname Eucharistijoje. Jėzaus žodžius „Tai darykite mano atminimui“ girdime per kiekvienas Mišias. Ir Dvasia, spinduliai, kuriuos matome paveiksle, spindi meile, Dievo meile, kuri yra Šventoji Dvasia, kurią gauname per Sutvirtinimo sakramentą. Šiandien Evangelijoje girdime apie Šventosios Dvasios suteikimą apaštalams, kai Jėzus jiems taria: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22).
Šie trys liudytojai sukuria ir išlaiko mus kaip Bažnyčią. Šie trys simboliai atstovauja ir įkrikščioninimo sakramentams, kuriuos šventėme prieš savaitę Velyknaktyje. Per juos mes tampame Dievo vaikais ir Kristaus liudytojais. Mes tampame tikinčiųjų bendruomene, apie kurią girdėjome pirmajame skaitinyje. Tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Tai yra meilės bendruomenė, į kurią mes esame kviečiami. Paveikslas yra nuolatinis priminimas mums, kad mes esame mylimi Dievo vaikai.
Apreiškimai šv. Faustinai ir Dievo Gailestingumo šventė liudija mums nuolatinį Dievo rūpinimąsi mumis. „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15), – sako Viešpats. Jėzus iš tikrųjų mūsų niekada nepamiršta. Jis kaip tik lieka su mumis Eucharistijoje, Bažnyčioje, kad būtų su mumis ir mus stiprintų. Jėzus mūsų neužmiršta, net kai mes nusisukam nuo jo savo nuodėmėmis. Jėzus užtikrina mums savo gailestingumą, kad mes visada išliktumėm Dievo vaikais.
Šiandienos Evangelijoje girdime vieną iš pirmųjų pasirodymų apaštalams, kai Jėzus rūpinasi, kad visada būtų mums galimybė išlikti Dievo artume, net po nusidėjimo. Jėzus taria apaštalams: „Ramybė jums. Kaip mane siuntė tėvas taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22-23). Per šv. Faustiną mums palikti šie Jėzaus žodžiai: „Prašyk ištikimo mano tarno, kad šią dieną pasakytų visam pasauliui apie šį didžiulį mano gailestingumą, kad kas šią dieną ateis prie gyvybės versmės, tam bus visiškai atleistos kaltės ir bausmės.“
Įsidėmėkime, kaip Jėzus vadina Sutaikinimo sakramentą – „Gyvybės vermė“. Mes retai pagalvojam, kad tai iš tikrųjų yra mūsų gyvybės šaltinis. Ne mažiau kaip Krikšto sakramentas. Jis grąžina mus į tą santykį. O Jėzus toliau Faustinai sakė: „O, kaip stipriai mane žeidžia sielos nepasitikėjimas. Tokia siela išpažįsta, kad esu šventas ir teisingas, bet netiki, kad esu gailestingas. Nepasitiki mano gerumu. Ir šėtonai garbina mano teisingumą, bet jie netiki mano gerumu. Gailestingumas yra ryškiausia Dievo savybė, visi mano rankų darbai yra vainikuoti gailestingumu“, – sakė Viešpats.
Antrajame skaitinyje girdėjome apaštalą Joną: „Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo. Ir kiekvienas, kuris myli gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį“ (1 Jn 5, 1-2). Mūsų tikėjimas veda ir turi vesti mus į meilę. Jis kyla iš pasitikėjimo. Kai buvo paprašyta po Gailestingumo paveikslu parašyti tuos žodžius „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Tai ne tik užrašas, tai turi tapti mūsų pastovia malda, kvietimu į meilės santykį, pasitikėjimo santykį su Jėzumi, kad mes galėtume priimti jo teikiamą ramybę. Kaip Jėzus pasakė savo apaštalams, taip jis ir mums sako: „Ramybė jums.“ Kiek kartų per Mišias tai girdime. O apaštalui Tomui sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).
Netikinčių mūsų pasaulyje yra daug. Blogiau yra, kad netikinčių yra tarp tų, kurie yra pakrikštyti. Netiki Dievo gailestingumu, netiki Jo meile jiems. Ir kartais jiems reikia gyvenimo audrų, kad jie galėtų ištiesti ranką, kaip skęstantis Petras ežere: „Viešpatie, gelbėk mane.“ Kai nėra kitos išeities. Bet Dievas nori mūsų meilės ir mūsų pasitikėjimo šiandien. Šiandienos Evangelija baigiasi žodžiais: „Šitie dalykai surašyti, kad tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtume gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31).
Mums duota daugybė progų augti tikėjime ir pasitikėjime. Pasiryžkime šiandien jomis naudotis, kad mūsų santykis su prisikėlusiu Jėzumi būtų stipresnis, kad mūsų pasitikėjimas kasdien augtų. Mums duotas pamaldumas Dievo Gailestingumui. Dar labiau mums duota galimybė daryti gailestingumo darbus, rodyti meilę savo artimui. Šie metai skirti maldai, ruošiantis jubiliejiniams metams, kad mes galėtume priimti jubiliejinių metų malones, kurios atnaujina mus ir Bažnyčią. 2025 metų tema – „Vilties piligrimai“.
Ruoškimės, kad mūsų gyvenimas būtų vilties ženklas kitiems, o dar labiau čia, Vilniuje, pradėkime malda ir gailestingumo darbais ruoštis 2026 metams, kai Vilniuje vyks pasaulinis Gailestingumo kongresas. Tai bus mums galimybė priimti tas gausias malones, kurias Dievas per Gailestingumo pamaldumą, per Gailestingumo paveikslą, per savo sakramentus nori mums suteikti. Būkime, kaip šv. Jonas Paulius II kvietė mus būti, gailestingumo liudytojais ir gailestingumo šaukliais šiame pasaulyje. Amen.
+Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Homilija, sakyta Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje 2024 metais Dievo Gailestingumo sekmadienį