Brangieji,
Šiandien Eucharistiją švenčiame neįprastoje vietoje – Antakalnio kapinėse. Viso pasaulio tikintieji šiandien prisimena į amžinybę iškeliavusius savo brolius ir seseris. Šiomis dienomis ypatingu būdu vyksta keliaujančios ir kenčiančios Bažnyčios susitikimas, sustiprinama bendrystė, besireiškianti mirusiųjų prisiminimu ir malda už tuos, kuriems dar jos reikia, kurie dar nėra nusivalę žemiškos kelionės dulkių ir kenčia skaistykloje. Drauge tai mirusiųjų priminimas čia esantiems, kad ir mes netrukus išeisime tuo pačiu keliu pas Amžinybės Viešpatį.
Ką tik skaitėme pranašo Izaijo žodžius: Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
Šiame Vilniaus kalnelyje ilsisi palaikai įvairių tautų, įvairių ideologijų, įvairių tikėjimų žmonių. Juos visus priglaudė šis nedidelis žemės lopinėlis. Kapų karalijoje nėra vadų ir pavaldinių. Tie, kurie čia ilsisi, teturi tik vieną Viešpatį, anot pranašo Izaijo, jie sako: Štai mūsų Dievas! Iš Jo mes tikimės sau išgelbėjimo. Nuo jų akių jau nuimtas šydas, dengęs Viešpaties veidą. Visų jų laimė arba kančia yra rankose Dievo, kurį jau susitiko ir pažino. Jie patys jau nieko negali pakeisti savo likimo istorijoje. Todėl taip svarbi yra mūsų bendrystė su mirusiais. Mes galime padėti tiems, kurie tebėra nuskaistinimo vietoje, o mirusieji primena mums, gyviesiems, kad ir mūsų žemiškoji kelionė, kokia ilga dar atrodytų, iš tiesų suka pabaigos link. Amžinybė nėra loterijos bilietas arba iš anksto nulemta vieta. Žmogaus laisvei suteikta teisė pasirinkti amžiną laimę arba amžiną kančią.
Šios dienos evangelijoje Viešpats labai aiškiai mus įspėja apie skirtingą amžinybę. Dievas kiekvienam yra gailestingas ir trokšta, kad visi būtų išganyti. Tačiau Dievas yra teisingas, ir po mirties kiekvieno laukia neapgaunamas, viską pasveriantis teismas ir užtarnautas likimas.
Šių dienų žmogus nenori mąstyti apie mirtį ir amžinybę. Daug dalykų atitraukia jo dėmesį nuo egzistencinių klausimų. Kodėl taip yra? Žmogus nenori žinoti tiesos, nes ją patyrus, reiks jos laikytis, pagal ją gyventi, o tai nėra lengva ir patogu, nes reikalauja pastangų. Todėl taip stengiamasi sukurti daugybę pasakų, atitraukti žmogaus protą ir apgauti sąžinę laikinais dalykais, kad tik neliktų laiko mąstyti apie amžinuosius.
Evangelijoje Jėzus sako, kad mūsų amžinybę lems mūsų darbai. Įsidėmėkime: ne mūsų žodžiai, mūsų ketinimai, bet – darbai! Mūsų susitikimas su Amžinybės Viešpačiu, su kuriuo praleisime visą amžinybę, prasideda jau dabar. Jėzus susitapatina su kiekvienu, kuriam reikia meilės ir gailestingumo: alkanu, trokštančiu, keleiviu, nuogu, ligoniu, kaliniu. Gailestingoji Dievo meilė trokšta būti parodyta žmonėms per žmones.
Dievas kiekvieną žmogų, kiekvieno sąžinę ragina atsigręžti į kito kančią, skausmą, poreikius. Tai gali būti maži kasdieniai darbeliai, su meile atlikti mūsų namiškiams arba pažįstamiems. Tačiau tai yra ir dideli gailestingumo darbai, kuriuos nuveikia Dievo meilės paliesti asmenys – tokie, kaip Motina Teresė bei jos seserys, kurios visą savo gyvenimą paskyrė mažinti žmogaus kančią, ginti žmogaus orumą ir atskleisti Dievo gailestingumą.
Esame sukurti iš meilės ir dėl meilės. Meilė bus mūsų teisėja. Mylintiems Dievą ir žmones mirtis niekada nekelia baimės. Kaip gražiai pasakė Motina Teresė, Mirtis – niekas daugiau, tik gyvenimo tąsa, jo užbaigimas. Bijo mirties tas, kas mano, kad tai galas. Jei būtų galima įtikinti žmones, kad mirtis yra tik grįžimas pas Dievą, baimės nebebūtų.
Tačiau evangelijoje minima ne tik dešinė, kur bus surinkti ir džiaugsis Viešpaties artumu teisieji, bet ir kairė – pasmerktųjų vieta. Nuosprendį jie išgirsta už tai, kad kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų (tai yra, nepamaitinote, neaprengėte, nepriėmėte keleivio, nelankėte ligonio ir kalinio), nė man nepadarėte. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą. Meilė Dievui ir meilė žmogui yra labai konkreti ir reiškiasi ne žodžiais ir jausmais, bet pastangomis ir darbais.
Abejingumas, aplaidumas, nepaisymas – labai aktualus kaltinimas. Šiandien tiek daug girdime apie besaikį turtų troškimą ir kaupimą, apie korupciją ir neteisingumą, kuris vieniems sukrauna turtus, o kitus visai nuskurdina. Matome, kaip nesiskaitoma ne tik su teise, bet ir su sąžine, kai iš vargšo atimama paskutinė galimybė dorai užsidirbti pragyvenimui, o turtuoliai švaisto pinigus besaikiams malonumams. Kyla teisingas klausimas: ar iš viso yra teisingumas? Šios dienos evangelija atsako, kad jis yra ir kad kiekvienas netrukus jo sulauksime.
Daugybė net vadinančių save krikščionimis žmonių netiki amžinuoju gyvenimu arba bent laiko tai nepatikima, nepatikrinta perspektyva. Šiandien nepopuliarūs pamokslai apie dangų ir pragarą. Galima netikėti pragaru ir amžinu pasmerkimu, deja, tai nepadės jo išvengti, jeigu atmesime Dievo gailestingumą ir Jo siūlomą išganymą. Šventasis Tėvas Benediktas XVI persergi, kad Amžinybės vilties paralyžius yra tiesiog tikėjimo į gyvąjį Dievą paralyžiaus atvirkščioji pusė. […] Todėl jis gali atgyti tik tada, kai iš naujo atrasime santykį su Dievu – kai vėl išmoksime suvokti Dievą kaip veikiantį pasaulyje ir mumyse.
Dabartis ir amžinybė nėra du skirtingi gyvenimai. Mūsų amžinybė jau prasidėjusi, ir tik žemiškojo gyvenimo baigmė priklauso nuo to, kaip mes gyvename ir ką pasirenkame. Todėl mirusiųjų minėjimo diena mums dar kartą primena, kad kai kuriems iš mūsų šios Vėlinės žemėje gali būti jau paskutinės. Kur bus mūsų vieta po jų? Šiandien dar turime laiko apie tai pamąstyti, tačiau po to, kai mūsų siela apleis kūną, jau bus per vėlu ir nieko negalėsime pakeisti. Nereikia mirties bijoti, reikia jai gerai pasirengti. O pasirengimui Viešpats mums skyrė žemiškąjį laiką ir laisvę, idant sąmoningai tiestume tikėjimo tiltą iš šio gyvenimo į kitą, kur jau iškeliavo daugybė mūsų artimųjų, draugų ir pažįstamų. Šiais metais prie jų prisijungė ir mūsų mylimas popiežius Jonas Paulius II. Norėčiau prisiminti jo pasakytus žodžius:
Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, prisikėlusiojo Kristaus žodis „Nebijokite!“ mums turbūt dar reikalingesnis negu kada nors anksčiau. Tas žodis reikalingas visiems žmonėms ir visoms pasaulio tautoms. Reikia, kad jie būtų vėl tvirtai įsitikinę, jog egzistuoja Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus, Kažkas, turintis mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Kažkas, kas yra žmogaus istorijos Alfa ir Omega. O tas Kažkas yra Meilė: Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp mūsų.
Amžinasis gyvenimas yra įmanomas tik todėl, kad Kristus liko gyventi tarp mūsų. Jis yra tas, per kurį mes galime pasiekti laimingą amžinybę. Todėl kiekvienas savo nuodėmės įveikimas, kiekvienas meilės proveržis ir tylus pasiaukojimas kito labui tampa ne tik mūsų pačių išganymo keliu, bet ir galingu ginklu prieš blogį, kuris grasina mirtinai uždusinti mūsų visuomenę ir ją pavergti.
Mirusiųjų minėjimo diena mums teprimena, kaip turime elgtis šioje žemėje, idant pasiektume laimingą amžinybę. Melsdamiesi už savo mirusius artimuosius, prašykime Dievą, kad Jis išmokytų mus teisingai gyventi.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas