200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas minint Laisvės gynėjų dieną

2019 sausio 13

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandienos liturginis minėjimas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krikšto šventė, sutampa su valstybiniu minėjimu – Laisvės gynėjų diena. Gražu, kad šios šventės sutampa. Tai padeda mums prisiminti, kad Pirmasis ir Didžiausias laisvės gynėjas yra Jėzus Kristus – Dievo Sūnus, atėjęs išgelbėti žmogaus iš nuodėmės ir mirties kalėjimo. Jei liktume dvasiškai pavergti, visa kita mūsų laisvė būtų tik butaforija.

Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mūsų tikėjimas tuščias, ir mes dar tebesame savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“(plg. 1 Kor 15, 17–19).

Kieti yra šie apaštalo Pauliaus žodžiai, tačiau jie padeda suprasti mūsų išgelbėjimo didingumą arba mūsų pražūties baisumą. Galiausiai turime viską – amžinybės viltį Dieve – arba nieko – vien šio pasaulio laikinumą ir regimybę.

Brangieji, būtent šią amžinojo gyvenimo viltį su krikštu priėmė mūsų protėviai ir perdavė mums kaip vienintelį išliekantį lobį. Jie perdavė mums tikros ir galutinės laisvės viltį.

Be šios vilties mūsų Sausio 13-osios naktis būtų tamsi. Dabar ta naktis yra šviesi. Šviesi ne dėl laužų. Šviesi dėl amžinybės vilties, kuri vienintelė pajėgi suteikti tikrą prasmę mūsų laisvei ir aukai už ją. Paklauskite šiandien Laisvės premiją gavusių partizanų apie laisvės prasmę, ir, tiesą pasakius, jau nebereikia klausti, nes partizano Kadžionio žodžiai aiškiai išdėstė, kas juos vedė ginti laisvę. Paklauskite seselės Nijolės, paklauskite lageriuose kalėjusio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, paklauskite dar gyvų žmonių, kurie tikrai aukojosi dėl laisvės, ir jie pasakys, kad laisvės reikia ne tam, kad užaugintume daugiau svogūnų ar kad galėtume laisvai pirkti ir parduoti, uždirbti ir įsigyti. Jie paliudys apie tikrąją laisvės prasmę – tai galimybė gyventi dorai, pagal sąžinės reikalavimus, pagal tikėjimo tiesas tam, kad galiausiai pasiektume amžinąjį gyvenimą, į kurį visi esame pašaukti.

Šiandienos Evangelijoje regime žydų tautą, kuri taip pat yra vedama laisvės lūkesčio. Žmonės eina į dykumą prie Jordano ieškoti Jono Krikštytojo, nes kalbama, kad galbūt jis yra tas Mesijas, kuris turi išvaduoti Izraelio tautą. Tačiau išvaduoti iš ko? Iš romėnų okupacijos tam, kad atkurtų Izraelio karalystę ir dovanotų politinę laisvę. Tačiau ten, prie Jordano, pats Dievas apreiškė, kokios laisvės ir kokio išvadavimo Jis trokšta žmonėms.

Jis apreiškė tai per savo Sūnų, per Jo Krikštą. Jėzaus Krikštas pranašauja Jo mirtį ir prisikėlimą. Jėzus paneria į mūsų mirties vandenis tam, kad mus iš jų ištrauktų. Jo krikštas pranašauja pasinėrimą į mūsų mirtį tam, kad būtų išrautas mirties geluonis, kad būtų sunaikinta jos galia ir kad galiausiai būtų dovanota laisvė tiems, kurie nuo pasaulio pradžios buvo pašaukti būti Dievo mylimi vaikai.

Brangūs broliai ir seserys, būtent šią tiesą su krikštu priėmė mūsų protėviai. Tiesą, kad esame laisvi todėl, kad pats Dievas panorėjo mus tokius sukurti ir vėliau atpirko per savo Sūnų, dovanodamas mums amžinąjį gyvenimą. Nes Jis yra mylintis Dievas.

Ir mūsų protėviai bei seneliai patys pamilo šį mylintį Dievą. Jie atsiliepė į Apreiškimo žinią su meile ir tikėjimu. Šis tikėjimas giliai įsiskverbė į jų kasdienybę, pripildė ją palaiminimų ir tikros vidinės laisvės dvasios. Būtent todėl sovietinė sistema taip aršiai persekiojo tikėjimą. Jiems priešas buvo net medinis kryžius pakelėje. Grėsmė jiems buvo net toks paprastas gestas kaip kryžiaus ženklas prieš valgant. Mokytoja dėl tokio gesto galėjo netekti darbo, studentas – išsilavinimo.

Sovietai bijojo laisvų žmonių, todėl jie bijojo Bažnyčios. Jiems geriau buvo žadinti tuščias pagonybės viltis, kurios grąžina žmogų į gamtos ciklų ir jėgų valdžią, nei leisti, kad mūsų vaikai augtų žinodami, kad Dievas dėl jų tapo Žmogumi ir mirė ant kryžiaus. Vienuolė, slapta mokanti vaikus katekizmo, buvo tos melo sistemos priešas.

Bet ir šiandien egzistuoja naujos melo sistemos, kurioms tiesa apie žmogaus prigimtį yra neparanki. Didžiausią puolimą mūsų dienomis patiria šeima, kuri yra gyvybės lopšys. Tas gyvybės lopšys negali būti „neutralus lyties atžvilgiu“ ir likti gyvybingas.

Nėra tokio dalyko kaip teisė į abortą, nes tai teisė nužudyti žmogų. Negalima sakyti, kad kovojome dėl laisvės daryti tai, kas veda mus į mirtį. Siekėme laisvės ne tam, kad galėtume rinktis naujas melo ideologijas. Norėjome laisvės, nes buvome jau pavargę nuo melo.

Todėl tikrai svarbu prisiminti Sausio 13-osios laužus. Prisiminti tą laisvės troškimą, kurį turėjome ir kuris buvo stipresnis už baimę. Tačiau dar svarbiau prisiminti tai, kad prie tų laužų susirinkę mes meldėmės. Kad meldėmės parlamente, televizijos rūmuose ir kiekvienuose namuose, kurie buvo išsaugoję tikėjimą. Kad motinos ir žmonos, išleisdamos savo vyrus prie durų, juos laimino. Žinojome, kad tą naktį tikroji mūsų viltis yra Kristus Jėzus. Žinojome, kad tikėjimas yra mūsų stiprybė ir mūsų laisvės garantas. Ir dėl to tą naktį mes buvome stiprūs, stipresni už svetimą kariuomenę, už tankus ir visą melą, kurį jie su tais tankais atnešė į Lietuvą.

Dievas laimino mūsų troškimą būti laisviems ir gyventi tiesoje. Tikrai žinau, kad tą naktį Jis žvelgė į kiekvieną, kuris buvo pasiryžęs aukoti gyvybę dėl savo brolių ir sesių laisvės, ir žvelgdamas sakė: „Tu esi mano mylimasis sūnus, dukra, tavimi aš gėriuosi.“ Tikrai žinau, kad ir šiandien Jis laimina mūsų Tėvynę ir kviečia ją ieškoti tikros laisvės kelio.

Broliai ir seserys, prašykime Motinos Marijos, Lietuvos Globėjos, kad niekada neprarastume tikros laisvės troškimo. Motina, kuri rūpinasi savo vaikais, darys viską, kad mes būtume laisvi ir laimingi. Todėl su pasitikėjimu prašykime Jos užtarimo, kad mes niekada neprarastume kelio kuris veda į tikrąją laisvę, į kurią nuvesti gali vien Jos Sūnus. Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

2019 m. sausio 13-osios šv. Mišios

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt