200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Sveikinimas konferencijoje „Krikščioniškos vertybės ir kultūra šiandien“

2004 rugsėjo 13

Vilniuje rugsėjo 13-15 d. vyko G. K. Chestertonui dedikuota konferencija „KRIKŠČIONIŠKOSIOS VERTYBĖS IR KULTŪRA ŠIANDIEN“.

Gausius jos dalyvius pasveikino kardinolas Audrys Juozas Bačkis:

Mielieji Chestertono mylėtojai ir sekėjai,
Gerbiami, kiek žinau, iš visos Lietuvos susirinkę kultūros žmonės!

Žvelgdamas į šios konferencijos pavadinimą, mąstau, kas gi svarbiau šiandienėje Lietuvoje – sukrikščioninti kultūrą ar įkultūrinti krikščionybę? Tai tarsi dvi vienõs pastangõs, vienõs užduoties, vieno iššūkio pusės.

Sovietiniais metais praradusi krikščioniškąjį matmenį Lietuvos kultūra prarado vertybinę ašį bei galimybę tiesiogiai remtis į ją suformavusią tradiciją. Nedaug betrūko, kad nostalgija kaimui ir pasididžiavimas Trakų pilimi liktų vieninteliai tarsi vertybiniai kultūros orientyrai. Tad sukrikščioninti ar, greičiau, atkrikščioninti kultūrą – tai sustiprinti jos stuburą ir drauge nepaprastai išplėsti tą lauką, iš kurio prisipildo kultūros aruodas. Atkrikščioninti kultūrą – tai susigrąžinti tapatybę, leidžiančią atpažinti lietuvius kaip europiečius, o ne kaip mažai žinomo šiaurės rytų pakraščio čiabuvius.

Gyvąją krikščionybę, Katalikų Bažnyčią ateistai mėgino visokeriopai atskirti nuo kultūros, užsklęsti kuo siauresniame mažiausiai išsilavinusių žmonių rate. Todėl natūrali kultūrinių idėjų ir pavidalų apykaita tarp kultūros žmonių ir Bažnyčios buvo gerokai pristabdyta. Kadaise katalikybė buvo puikiai įkultūrinta valstietiškoje Lietuvoje, ji įgijo savitas liaudiško giedojimo, religinių švenčių bei atlaidų formas. Tačiau dėl valdžios prievartos katalikybės skleidimasis sparčiai išaugusių miestų kultūrinėje terpėje buvo labai suvaržytas. Autentiškas Bažnyčios santykis su XX a. antrosios pusės kultūriniais pokyčiais vargiai iki šiol susiklostė.

Iš pirmo žvilgsnio kultūrinis gyvenimas Lietuvoje verda. Meno formos randasi ir keičiasi labai greitai. Vieniems festivaliams nepasibaigus prasideda kiti. Tačiau tai tik vienas kultūros sluoksnis. Visas kultūrinis kraštovaizdis, penkiasdešimt metų nuolat ardytas, dar ilgai turės gydytis erozijos žaizdas. Pirmiausia – vertybinės erozijos žaizdas. Juk dažnam inteligentui šiandien tiesiog drovu prisipažinti, kad jis turi tam tikrą apibrėžtą, juo labiau – krikščionišką pasaulėžiūrą. Vadinamasis atvirumas, tolerancija, „platus žvilgsnis“ dažniausiai pridengia aiškios pozicijos nebuvimą. Pridengia nenorą prisiimti įsipareigojimus, susijusius su apsisprendimu tarp gėrio ir blogio, tarp asmens orumo ir pragmatinių interesų.

Vertybinių gairių ir principų stoka yra bėdos, kurias visuomenė patiria iš sovietinio kalėjimo patekusi į postmodernia vadinamos globalios kultūros apsuptį. Kodėl tas bėdas apmąstyti, o gal ir įveikti mums gali padėti beveik prieš šimtą metų gyvenęs vilties kupinas žmogus ir talentingas rašytojas Chestertonas? Konferencijos rengėjai, pranešėjai, matyt, pateiks savus motyvus ir paaiškinimus. Todėl čia tik trumpai pasidalysiu savo įspūdžiu. Chestertonas užkrečia. Užkrečia savo tikėjimu, kurio nesivaržo jokiomis aplinkybėmis. Užkrečia savo ryžtu iš tikėjimo pozicijų kritiškai vertinti pačias įvairiausias gyvenimo sritis ir nepaisyti „korektiškų“ nuomonių. Jis užkrečia gyva, veikiančia, žmogų ir pasaulį keičiančia krikščionybe.

Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, ar dar anksčiau, nuo pirmųjų Sinoikijų, Lietuvoje buvo aibė įvairių renginių, kuriuose kalbėta apie krikščionišką kultūrą, apie krikščioniškus kultūros aspektus ar panašiai. Tačiau didžioji dalis tokių renginių iki pat šiol krikščionybę regi ir pateikia vien kaip sustingusį paveldą, kaip muziejinį objektą, kaip protingų svarstymų, kurie neužgauna dvasios, dalyką. Krikščioniškas menas aptariamas skyrium nuo religinės praktikos, krikščioniška filosofija svarstoma atsietai nuo gyvo žmogaus savęs suvokimo, krikščionybės istorija netampa gyvenimo mokytoja.

Labai linkiu, kad Chestertono užkrėsti čia susidurtumėt su gyva krikščionybe, su gyvu, aktualiu, šiandien, o ne vakar vykstančiu kultūros įkrikščioninimu. Iš programos matau, kad krikščioniškas žvilgsnis čia turėtų persmelkti politinio gyvenimo ir meno, žiniasklaidos ir ugdymo temas. Nėra temų, kurios būtų neutralios vertybiniu požiūriu, kurios nelauktų kritiško perkratymo tikėjimo ieškančių ir juo gyvenančių žmonių susibūrime.

Ypač sveikinu svečius, atvykusius iš užsienio. Linkiu, kad jų dėka konferencijos metu būtų autentiškai perteiktas Chestertono stilius, jo gebėjimas pačius rimčiausius dalykus svarstyti ironiškai ir paradoksaliai. Linkiu dar kartą įsitikinti, o kitiems – gal pirmą sykį patirti, kad, tariant Chestertono žodžiais, krikščioniškoji visata žada daug nuotykių.

Kategorijos: Sveikinimai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt