200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Laiškas apie laidotuvių apeigas

2010 liepos 2

Brangūs tikintieji,

šiomis dienomis gausūs viešųjų asmenų bei žiniasklaidos darbuotojų komentarai apie šermenis ir laidotuvių apeigas galėjo sukelti nerimo katalikams, paskatinti abejones ir svarstymus, kodėl malda už mirusįjį ir kūno palydėjimas į kapines ne visur ir ne visada atliekamas vienodai. Žinodamas, kad net nuoširdūs Bažnyčios nariai supratimą apie liturgiją dažnai įgyja vien iš savo patirties, o ne autoritetingų religinio ugdymo šaltinių, noriu šia proga bent trumpai priminti katalikiškų laidotuvių prasmę ir paaiškinti apeigų tvarką.

Laidodama savo narį, Bažnyčia meldžiasi už jį, prašo Viešpaties, kad velionis būtų nuskaistintas ir pasiektų dangaus laimę, kuriai kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas. Kaip sakoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos 1996 m. paskelbtame dokumente Laidojimo apeigos, Bažnyčia per katalikiškas laidotuves „gyvu tikėjimu švenčia velykinę Kristaus paslaptį. Ji trokšta, kad visi, Krikšto sakramentu įskiepyti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, drauge su juo per mirtį pereitų į gyvenimą, o jų apvalytosios sielos dabar būtų paimtos į dangų ir su palaiminga Kristaus atėjimo viltimi lauktų kūnų iš numirusių prisikėlimo. Bažnyčia už mirusius atnašauja Eucharistinę Kristaus prisikėlimo auką ir meldžiasi už juos, kad visų Kristaus kūno narių vienybėje mirusiems išprašytų dvasinę pagalbą, o gyviesiems – vilties paguodą.“

Kiekvienas katalikas turi teisę būti palaidotas su bažnytinėmis apeigomis, nebent jis savo noru išsižadėjo Katalikų Bažnyčios tikėjimo ar jo gyvenimo būdas buvo iš esmės nesuderinamas su šiuo tikėjimu, o prieš mirtį nebuvo parodyta jokio atgailos ženklo. Pastaruoju atveju kunigai turėtų atsisakyti aukoti laidotuvių šv. Mišias ir atlikti kitas apeigas. Yra numatyti trys suaugusiųjų katalikiško laidojimo būdai. Pirmasis dar plačiai praktikuojamas kaimuose – apeigos, kuriomis atsisveikinama su mirusiuoju prie jo kūno (karsto), atliekamos šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir kapinėse. Antrasis, vis labiau tampantis papročiu miestuose, – apeigos atliekamos šarvojimo vietoje ir prie kapo duobės. Trečiasis būdas – apeigos atliekamos tik šarvojimo vietoje arba prie kapo duobės. Visais atvejais Bažnyčia ragina prieš ar po palaidojimo aukoti šv. Mišias už velionį ir kviečia jose gausiai dalyvauti mirusiojo artimuosius ir visą bendruomenę. Apeigų tvarka parenkama atsižvelgiant į sąlygas ir tradiciją. „Krikščionys turėtų rodyti pagarbą mirusių tikinčiųjų kūnams, nes jie buvo Šventosios Dvasios buveinėmis, tačiau vengti tuščio iškilmingumo“ (Laidojimo apeigos). Kiek tai susiję su Bažnyčios valioje esančiais dalykais, nei laidojimo apeigomis, nei išoriniu iškilmingumu neturėtų būti išskiriami asmenys ar luomai.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos nuorodose dėl laidojimo apeigų sakoma: „Gavę žinią apie mirtį, ganytojai privalo ne tik labai atsargiai vertinti kiekvieną mirusįjį ir jo mirties aplinkybes, bet ir atsižvelgti į namiškių skausmą bei krikščioniškojo gyvenimo sąlygas. Ypač tekreipia jie dėmesį į laidotuvių proga liturginėse iškilmėse dalyvaujančius ir Evangelijos klausančius nekatalikus arba nepraktikuojančius, retai bažnyčią lankančius  ar net visai tikėjimo netekusius katalikus. Kunigas visiems tebūna Kristaus Evangelijos skalbėjas. Todėl tepasirenka maldas ir skaitinius, labiausiai tinkančius konkrečiai situacijai. Viena forma tinka laidojant uolų kataliką, kita – žmogų, pasižymėjusį gailestingumo darbais, trečia – kai pasikliaujama vien Dievo gailestingumu.“

Bažnyčia esant tam tikroms sąlygoms, apie kurių buvimą sprendžia kunigas arba vyskupijos ordinaras, leidžia su katalikiškomis apeigomis laidoti kitų bažnytinių bendruomenių pakrikštytuosius, savižudžius, viešus nusidėjėlius. Paminėtina, kad pagal bažnytines nuostatas tikinčiuosius dera informuoti apie savižudžio gyvenime reikštą prieraišumą tikėjimui, viešų nusidėjėlių, įskaitant tuos, kurie gyveno neteisėtoje santuokoje, prieš mirtį parodytus atgailos ženklus, idant būtų išvengta papiktinimo dėl katalikiškų laidotuvių. Tačiau tradiciniu posakiu „apie mirusįjį gerai arba nieko“ reiškiamas jautrumas gedintiesiems ir dalykai, kuriuos kunigai sužino atlikdami sielovados pareigas, paprastai verčia susilaikyti nuo viešo skelbimo kitų priežasčių, lemiančių ganytojų sprendimus, arba jos paaiškinamos tik artimiausiems giminėms, kurie asmeniškai kreipiasi dėl laidojimo apeigų.

Katalikų Bažnyčia, žvelgdama į kiekvieno savo nario gyvenimo liudijimą, nenusako nei vieno žmogaus amžinojo likimo, visus pavesdama Dievo gailestingumui ir teisingumui. Tik vienas Dievas iki galo pažįsta žmogaus širdį, jo motyvus ir siekius, jo gerus darbus ir paklydimus, o mes maldaujame Jo gailestingumo kiekvienam, pasibeldusiam į Dangaus Tėvo namų vartus. Kaip šv. vyskupas Augustinas rašė knygoje Apie pagalbą mirusiesiems, Bažnyčia meldžiasi už vėles „atmindama bendrai visus mirusiuosius krikščionis ir katalikus, kad ir neminėdama jų vardų. Tad, kai nėra tėvų ar vaikų, giminių ar draugų, už juos meldžiasi visų bendra dvasinė Motina. O jeigu nebūtų šitų maldavimų, kurie atliekami už mirusiuosius su tikru tikėjimu ir pamaldumu, tai sieloms nebūtų jokios naudos, nors jų bedvasiai kūnai būtų ir švenčiausioje vietoje paguldyti.“ Raginu jus nuoširdžioje maldoje prisiminti visus jums brangius mirusiuosius ir gyventi krikščionišką gyvenimą, kuris žadina viltį susitikti su jais Viešpaties Karalystėje.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Kalbos

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt