200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

2011 m. minint Sausio 13-ąją LR Seime

2011 sausio 13

Gerbiamieji,

atmintis duota žmogui, idant gyvendamas pagal sąžinėje įrašytus Viešpaties dėsnius įgytų savąjį tapatumą. Tik atminties dėka kaupdamas patirtį ir išskleisdamas geriausias kūrybines galias žmogus gali kurti taika, solidarumu ir garbingumu grįstą visuomenę. Šios dienos atmintis mūsų gyvenimuose įsirėžia skausminga netekties ir kančios patirtimi. Tačiau drauge Sausio 13-oji yra pamoka, kad blogis, agresija, smurtas gali būti įveikti taikiu būdu, nors ir pareikalauja brangios aukos.

Mūsų tautos istorinė atmintis liudija, kad tikėjimo dėka tremtyje, Sibiro šaltyje, kalėjimų kamerose, lagerių nelaisvėje – dauguma mūsų brolių ir sesių nepalūžo, išlaikė savo žmogiškąjį orumą, tautinį tapatumą ir viltį. Tą patį galime pasakyti ir apie šios dienos atminimą: agresorių tankus ir didelę karinę galybę sulaikė beginkliai drąsūs žmonės, kurie pasitikėjo Viešpaties pagalba ir su tikėjimu bei malda atlaikė prieš okupantus. Žuvusieji mūsų broliai ir sesė patvirtina aukštą nepriklausomo gyvenimo kainą. Patvirtina žmogaus laisvę, kurios dėka jie pasirinko drąsiai atiduoti save, idant gyventų kiti.

Garsus psichologas profesorius Viktoras Franklis, ketverius metus kalėjęs nacių koncentracijos stovykloje, sako, kad sunkiausiomis aplinkybėmis vieni žmonės tampa kiaulėmis, o kiti šventaisiais. Kodėl? Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia tikrąją gyvenimo prasmę, nes jis visuomet gali rinktis gėrį. Belaisvių stovykloje, kur mirtis buvo kasdienė viešnia, kur nežmoniškos sąlygos, pažeminimai, badas ir prievarta, tie, kurie tikėjo, meldėsi, padėjo kitiems juos drąsindami ir globodami, subrendo tvirtomis asmenybėmis, gebančiomis išlikti. O tie, kurie stengėsi prasimušti į valdžią, tapti bendro likimo brolių viršininkais, gelbėti tik savo kailį, tapo žiaurūs ir negailestingi, tačiau pyktis ir agresija pirmiausiai sunaikino juos pačius.

Esu tikras, kad žuvusieji už laisvę jau džiaugiasi amžinąja laime, todėl norėčiau kreiptis į mus, gyvuosius, kuriems skirta šiandien pasirinkti, gyventi ir kurti laisvoje Tėvynėje. Tas pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, ištikimybės ir išdavystės, pagalbos artimui ir egoizmo nėra toks dramatiškas, toks staigus, kaip anomis sausio dienomis, tačiau reikalauja nemažiau atvirumo savo laisvei ir ją suteikusiam Kūrėjui. Istorinė atmintis tepadeda mums suvokti, kad gyvenimas kuriamas ne ginklu, pykčiu, intrigomis ir neapykanta, bet meile ir gailestingumu.

Gailestingumas nepaneigia teisingumo. Atvirkščiai, jį iškelia aukščiau už bet kokį teisingumą ir suteikia ryžto bei vilties, kad blogis niekada neįveiks meilės ir gėrio. Gailestingumas mus moko didelės drąsos ir pasiaukojimo nepasiduoti blogiui, atsispirti pykčiui, neužsisklęsti ir nesigriebti tų pačių ginklų, kuriais esame gąsdinami. Gailestingumas mus skatina pasitikėti gėriu, Dievo įrašytu į kiekvieno sąžinę, juo gyventi patiems bei dalytis su kitais.

Gailestingumas ragina mus smerkti blogį, tačiau neprarasti vilties, kad žmogus gali pasikeisti ir atrasti savyje jėgų palikęs visa, kas pikta, rinktis gėrį. Gailestingumo reikia šeimose, kad kasdienės nuoskaudos nepalaidotų sutuoktinių meilės; gailestingumo reikia darbovietėse, kad viršininkų menka savivertė netaptų pavaldinių niekinimo ir persekiojimo priežastimi; gailestingumo reikia politikoje, kad asmeninė ar grupinė nauda nenustelbtų pareigos rūpintis visų ir kiekvieno žmogaus, ypatingai – vargstančio ir stokojančio – interesais.

Gailestingumas, kurį Dievas paliudijo Nukryžiuotojo Kristaus meile, suteikia jėgų ir drąsos, įkvepia aukos dvasios, didvyriškumo dvasios, kai žmogus nebijo paaukoti savo gyvenimo, idant jis būtų vaisingas. Nėra didesnės meilės, – sako Kristus, – kaip gyvybę už draugus atiduoti. (Jn 15, 13). Gyvenimo auka yra didžiausias dalykas, kurį žmogus gali atiduoti, kad gyventų kiti.

Šiandien viešumoje dažniau girdime apie nusivylimą ir nepasitenkinimą esama padėtimi, kalbama apie kylančias kainas ir nedidėjančius atlyginimus. Tai pagrįsti rūpesčiai. Tačiau kas gali atlyginti motinai, kuri dienas ir naktis save atiduoda vaikui; mokytojui, kuris ne tik savo žinias, bet ir gerumą, meilę, sąžiningumą skiepija savo mokiniams; gydytojui ir slaugytojai, kuri negaili savo laiko ir jėgų, kai reikia gelbėti ligonius? Kas atlygina savanoriams, kurie eina pas senelius, sunkiai sergančius, apleistus ir vienišus žmones namuose; globoja benamius vaikus; padeda narkomanams ir alkoholikams? Kas gali atlyginti už meilę ir gailestingumą? Vienintelis atsakymas – tikroji meilė yra besąlygiška ir nesuinteresuota ką nors gauti. Būtent tokia meilė yra tautos pamatai. Kol bus žmonių, kurie išdrįs mylėti ir dovanoti save, tol gyvenimas skleisis ir jo vaisiais maitinsis ateinančios kartos.

Dieve, duok, kad mūsų tautoje subręstų kuo daugiau sveikų vaisių, kurių dėka Lietuva garsėtų dorais, gerais ir gailestingais žmonėmis. Žmonėmis, klausančiais Viešpaties žodžio, kuris, pasak Šventojo Rašto, išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti (Iz 2, 4).

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Kalbos

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt