200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo Piemenėlių šv. Mišių pamokslas, 2017

2017 gruodžio 24

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Katedros aikštės prakartėlėje stovinčio asiliuko koja buvo sulūžusi du kartus. Vaikams norisi ant jo pajodinėti, tačiau šis asiliukas yra ne toks tvirtas ir jo koja lūžta. Bandėme prakartėlę aptverti, kad ten nebūtų galima įeiti, tik žiūrėti iš šalies. Tačiau vaikai nori iš arti apžiūrėti šią vietą, kuri pasakoja Jėzaus gimimo istoriją, jie nori pabūti prakartėlės viduje.

Taip ir mes Jėzaus gimimo istorijoje turime būti dalyviai, o ne praeiviai, ne stebėtojai iš šalies. Šią naktį kiekvienas – ir vaikas, ir suaugęs – turime pagalvoti: kas aš esu šioje istorijoje? Gal aš esu vienas iš piemenų, kuris buvo taip įsitraukęs į savo darbus, kad galėjo ir nepastebėti, jog gimė Jėzus. Bet štai angelas mums skelbia džiugią žinią: „Jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Taigi gal aš esu vienas iš piemenų, kuris visa širdimi išgirdo šią žinią ir dabar garbina Jėzų, pasaulio Išganytoją?

O gal aš esu vienas iš tolimos šalies išminčių, kurį troškimas pažinti tiesą veda per gyvenimo kelionę? Gal aš, kaip tas išminčius, pradėjau tikėjimo kelionę, bet dar nepasiekiau tikslo, dar turiu daug klausimų, tačiau nesustoju vietoje, ieškau atsakymų, skaitau Evangeliją ir keliauju pirmyn, trokšdamas rasti Dievą ir Jį pagarbinti? Keliauju žinodamas, kad nei pinigai, nei valdžia, nei garbė nepadarys manęs laisvo, vien tik tiesos pažinimas.

Gal šioje istorijoje aš esu kaip Marija, kuri taria „taip“ Viešpaties planui savo gyvenime? Šventasis Bernardas rašo, kad kai Viešpaties angelas laukė Marijos sutikimo, visa Kūrinija buvo sulaikiusi kvapą. Angelas ne šiaip informavo Mariją, jog ji taps Dievo Sūnaus Motina. Jis buvo pasiųstas paklausti jos sutikimo. Dievas atsiklausia šio nuolankaus savo kūrinio, ar jis sutinka įsileisti Dievą į savo gyvenimą ir į visos žmonijos gyvenimą. Tik pagalvokime, kas būtų nutikę, jei Marija būtų atsakiusi neigiamai; jei ji nebūtų ištarusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Ar tada Dievas būtų ėjęs ieškoti kitos moters savo šventam Įsikūnijimui? Mes nežinome Dievo planų, bet gali būti, kad jei Marija būtų atsisakiusi, Dangaus karalystės vartai būtų mums amžinai užverti.

Ji buvo visiškai laisva pasirinkti ir ji tarė „taip“ Dievo valiai. Šis „taip“ tapo mūsų ir visų žmonių pasaulio istorijoje džiaugsmo priežastimi. Dar daugiau, tai yra ir Dievo džiaugsmo šaltinis. Marijos pasirinkimas sutikti su Dievo valia tapo mūsų Išganymo istorijos pradžia.

Šią šventą naktį žvelkime į Mariją, garbinančią Kūdikį, ir pagalvokime: kokį gėrį į šį pasaulį Dievas nori atnešti per mano sutikimą bendradarbiauti su Juo? Kai Dievas mus pašaukė į šį gyvenimą, Jis žinojo, jog yra dalykų, kuriuos galime atlikti tik mes. Mus kiekvieną galima pavaduoti darbe, tačiau niekas negali mūsų pavaduoti meilėje. Niekas kitas negali mylėti tavo vyro ar žmonos tokiu būdu, kokiu tu myli. Niekas kitas negali mylėti tavo vaikų taip, kaip tu esi pašauktas juos mylėti. Niekas negali mylėti tavo tėvų taip, kaip tau skirta juos mylėti. Savo meile mes esame unikalūs. Mylėti Dievą ir mylėti kitus žmones, tuos, kurie yra šalia mūsų: namie, darbe, kaimynystėje, kartais ir gatvėje – toks yra kiekvieno iš mūsų pašaukimas, į kurį Dievas laukia mūsų atsakymo: „Taip“.

Šiais metais pirmą kartą Vilniuje buvo įrengta Benamio prakartėlė visai netoli Katedros, Lauryno Stuokos Gucevičiaus gatvėje. Tai bandymas įsivaizduoti, kur gimtų Dievo Sūnus, jei tai vyktų šiandien. Kartu tai kvietimas pagalvoti apie silpniausius mūsų visuomenės narius. Šiandien turime paklausti: Dieve, o gal aš esu tas, kuris gali parodyti šiems žmonėms truputį meilės? Ne visiems, bet gal kuriam nors vienam konkrečiam žmogui, kuris stokoja. Kartais reikia šiek tiek drąsos išbandyti ką nors naujo, tačiau nebijokime – Dievas yra su mumis.

Jis yra su mumis ir tą liudija daugybė Jo darbų. Kitąmet minėsime Valstybės šimtmetį. Tegul tai bus mums proga įsižiūrėti į savo istoriją ir pamatyti joje Dievo veikimo pėdsakus. Lygiai prieš pusę metų čia, Katedros aikštėje, buvome istorinio įvykio liudininkai – vyskupas ir kankinys Teofilius buvo paskelbtas palaimintuoju. Tai yra Dievo globos mūsų šaliai ženklas. Per vieną sunkiausių mūsų istorijos laikotarpių Dievas dovanojo mūsų šaliai palaimintąjį. Palaimintasis Teofilius ir kiti mūsų šalies šventieji nori mus užtarti, o mes būkime drąsūs prašyti jų užtarimo.

Prieš dvidešimt penkerius metus mūsų sustiprinti buvo atvykęs šventasis Jonas Paulius II. Jis kalbėjo, kad mūsų laukia sunkūs laikai, laukia daug darbo kuriant šią valstybę, kuriant teisingesnę ir laisvą visuomenę, nešant atleidimą ten, kur yra gilios žaizdos. Dabar galime pasakyti, kad jis tikrai buvo teisus. Bet prisiminkime ir kitą jo skelbtos žinios pusę. Jis nuolat kartojo: Dievas bus su jumis; su jumis bus Dievo Motina Marija, pasitikėkite ja! Šiluvoje Jonas Paulius II sakė: „Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.“

Kaip gražu, kad kitais metais, kai minėsime Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, jubiliejų, turime viltį vėl sulaukti mūsų žemėje Petro įpėdinio, Šventojo Tėvo. Kitų metų vasario 11-ąją, sekmadienį prieš Valstybės šimtmečio šventę, Lietuvos vyskupai Trakuose iškilmingai paaukos Lietuvą Dievo Motinai Marijai.

Kiekvienas gali prisidėti prie to, kad Marija tikrai būtų mūsų šalies globėja. Kaip tą padaryti? Prisiminkime, ką per sapną Juozapui tarė Viešpaties angelas: „Juozapai, nebijok parsivesti į namus Marijos“ (plg. Mt 1, 20). Angelas tai sako ir tau: „Nebijok parsivesti į namus Marijos.“ Marija globoja Lietuvą, tačiau reikia ją parsivesti į namus, į kiekvienos šeimos namus. Kaip parsivesti? Pirmiausia – per maldą. Norėčiau, kad Lietuvos šeimos vėl melstųsi kartu namie. Rožinio malda tam labai tinka. Ji paprasta ir gili. Ji sujungia. Ji moko. Parsiveskime Mariją į namus per Rožinio maldą.

Šią džiugią ir šventą naktį kiekvienas atraskime savo vietą Išganymo istorijoje. Dievas toje istorijoje gali panaudoti visus, – net ir asilus, kaip tą, apie kurį kalbėjau pradžioje, ir kitus, kuriuos randame kituose Šventojo Rašto puslapiuose. Svarbu, kad esame tuo, kuo Dievas mus sukūrė būti, ir leidžiame Dievui mus panaudoti Jo planui. Dievas šią naktį įsikūnijo, kad būtų su mumis, apsigyventų tarp mūsų, o mes esame ir būsime palaiminti, jeigu tik pasiliksime arti Dievo.

 

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
2017 m. gruodžio 24 d., Piemenėlių šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt