Brangūs broliai vyskupai ir kunigai,
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus kalba apie krikščionybės esmę, sakydamas savo mokiniams: Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau (Jn 15, 9). Mūsų tikėjimas kyla iš to, kad esame mylimi vaikai Dievo, kuris mus pamilo pirmas, todėl Jėzus skatina tikėti Dievo meile: Pasilikite mano meilėje (ten pat).
Galima užduoti klausimą: kaip mes pasiliekame Jėzaus meilėje? Viešpats atsako žodžiais: Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje (Jn 15, 9). Tikėdami Dievo meile mums, Viešpaties įsakymus priimame ne kaip naštą ar draudimų sąrašą, o kaip gyvenimo žodžius, padedančius išsivaduoti iš blogio, savanaudiškumo ir materialaus pasaulio įtakos. Viešpaties įsakymai suteikia mums šviesos ir išminties iš aukščiau ir teikia ilgalaikį bei tikrą džiaugsmą. Viskas, ko Kristus iš mūsų prašo, yra mylėti Dievą, mylint savo artimą. Mūsų, kaip Kristaus sekėjų, pašaukimas yra gyventi pagal meilės taisyklę, vengiant visų nuodėmių ir apgaulės, bet kokios konkurencijos ir pavydo, ir niekada nekenkti kitiems.
Parodydamas meilę savo artimui Jėzus yra geriausias pavyzdys mums, nes jis pasakė: Mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau! (plg. Jn 15, 12). Tai reiškia, kad reikia mylėti nesavanaudiškai, dosniai ir pasiaukojančiai, nes taip mus pamilo Jis, paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus už visą žmoniją. Todėl tikra draugystė apima pasirengimą paaukoti savo gyvybę už kitus: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Atiduoti gyvybę yra aukščiausia meilės išraiška, kurią galima apibendrinti dar vienu žodžiu, veiksmažodine forma duoti. Kai atiduodame daugiau, esame arčiau Dievo ir vieni kitų. Kiekvienas iš mūsų turime, ką duoti kitiems, – materialinę ar dvasinę paramą, padrąsinimą, atleidimą, viltį, įgytas žinias ir tikėjimo patirtį. Visa tai galime duoti be saiko, nes mylėjimas vienas kito neturi jokių apribojimų. Nemokama Dievo malonės dovana įgalina ir skatina mus aukoti save ir savo gyvenimą kitų labui. Taip mes randame tikslą, ramybę ir džiaugsmą savo gyvenimui šiame pasaulyje ir laukiame amžinos laimės danguje.
Mąstyti apie Dievo meilę, kai šiandien Lietuvoje švenčiame Motinos dieną, yra verta ir teisinga, tuo parodome, jog gerbiame savo mamas. Visi galime pasakyti, kad pirmoji meilės patirtis kilo iš mamos, kuri savo gyvenime dėl mūsų paaukojo daug. Negalima pamiršti jos nesavanaudiškos meilės, supratimo ir atlaidumo mums. Meilė, kurią motinos teikia savo vaikams, iš tiesų yra Dievo meilės ženklas mums, – Dievo, kuris sukūrė mus per mūsų tėvų meilę. Todėl niekada nepamirškime savo motinų – ar jos gyvos, ar mirusios. Nors motina kartais buvo griežta su tavimi augindama tave, vienintelė motyvacija jos širdyje buvo meilė tau, savo vaikui. Todėl melskitės už savo motiną ir dėkokite Viešpačiui už visas dovanas, kurias Jis jums per ją suteikė. Parodydami konkretų pagarbos ir meilės savo motinai ženklą, grąžinkite jai meilę tokiu pat būdu, ir tai bus geriausia dovana, kurią galite jai duoti.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Kaip žinote, mano, kaip Apaštalinio Nuncijaus, kelionė jūsų nuostabioje šalyje eina į pabaigą ir po kelių dienų aš išvyksiu. Šia proga jaučiu gilų dėkingumą Viešpačiui, mūsų Dievui, kuris visą gyvenimą man teikė galimybę pažinti Lietuvą ir lietuvius. Nuo mokyklos laikų Toronte, kur turėjau lietuvių klasiokų ir krepšinio komandos draugų, iki dviejų tarnysčių Apaštalinėje Nunciatūroje Vilniuje, kurių metu man buvo malonu, kad galėjau pažinti daug vyskupų, kunigų, seserų, civilinės valdžios atstovų ir pasauliečių, kurie didžiavosi savo krikščioniška ir lietuviška tapatybe kaip garbę teikiančiu ženklu.
Daugelyje miestų, miestelių ir kaimų, kuriuose turėjau garbės apsilankyti per pastaruosius penkerius metus, tikrai galiu pasakyti, kad visada ten jaučiausi visų šiltai priimtas kaip nuolankus vargšelis Jo Šventenybės Popiežiaus Pranciškaus atstovas jūsų šalyje. Šis faktas tik patvirtina tvirtus vietinės Bažnyčios Lietuvoje ryšius su Bažnyčia Romoje, kur reziduoja Šventojo Petro įpėdinis. Šis šimtmečių senumo tvirtas tikėjimo ir meilės ryšys, išlaikęs jūsų širdis, protus ir sielas gyvus ir šviesius, turi tęstis ir ateityje bendram visų gėriui.
Todėl atsiminkite žodžius, kuriuos Viešpats Jėzus pasakė savo mokiniams: Pasilikite mano meilėje (Jn 15, 9). Visada išlikite Dievo meilėje ir niekada nepamiršite tikrojo gyvenimo kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą su Viešpačiu. Mylėkite vienas kitą gerbdami, atleisdami vienas kitam ir palaikydami vienas kitą ir jūsų visuomenė tikrai klestės bei taps šviesa kitiems. Išlikite įsimylėję savo tėvynę Lietuvą ir niekada nepamirškite savo istorijos ir sunkaus kelio į nepriklausomybę, įgytą krauju daugelio kankinių, kurie atidavė savo gyvybes, kad jūsų tauta ir jūsų šalis šiandien gyventų laisvėje, demokratijoje ir taikoje. Visada išlikime Dievo meilėje!
Vilnius, Lietuvos sostinė, taip pat žinomas kaip gailestingumo miestas. Dvi šventovės, skirtos Dievo Gailestingumui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, yra tikri brangakmeniai miesto širdyje, pritraukiantys daug tikinčiųjų, ieškančių nuodėmių atleidimo, Dievo malonės, palaiminimo sau ir savo šeimoms. Šios šventovės sujungia dangų ir žemę, pakeldamos neramias žmonijos širdis į Dievo didybės dieviškumą, paversdamos vargšus nusidėjėlius mokiniais ir tiesos bendradarbiais, kuriems atleista. Jūsų sostinė ir šalis tikrai turi privilegiją turėdama šiuos Dievo gailestingumo šaltinius. Todėl nuolat melskimės už teisingumą ir taiką Europoje ir visame pasaulyje, už tikėjimo, vilties ir meilės išsaugojimą, kad visa žmonija pažintų gailestingąją Dievo meilę ir išliktų Jo meilėje. Aušros Vartų Dievo Motinos ir Šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, užtarimu Dievas telaimina ir tesaugo kiekvieną iš jūsų, visą Bažnyčią ir visas krikščioniškas jūsų šalies šeimas, telaimina Dievas Lietuvą per amžius! Amen.
Nuncijaus arkivyskupo Petar Antun Rajič homilija, sakyta 2024 m. gegužės 5 dieną, baigiant tarnystę Baltijos šalyse.