Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Kristus priskėlė! Jis tikrai prisikėlė! – tai yra mūsų viso tikėjimo pamatas ir tvirtumas. Šios nakties liturgija yra pilna simbolikos, ženklų, kurie mums nušviečia gyvenimo ir tikėjimo kelią. Dievo žodis primena mums visos žmonijos išganymo kelią, nueitą, einamą, ir tai, kur tas kelias mus visus veda.
Pirmajame skaitinyje girdėjome apie kelio pradžią – pasaulio sukūrimą. Dievas jau tada buvo numatęs šį mūsų išganymo planą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ Ir sakė jiems: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 22). Tai yra pirmas žingsnis ilgoje procesijoje, sandorų kelias, žmonijos, žmonių nupuolimų ir pakėlimų kelias.
Vandenys Nojaus laikais jau simbolizavo Krikšto vandenį. Antrajame skaitinyje girdėjome apie Mozės sandorą, išvedimą iš vergystės Egipte, perėjimą per Raudonąją jūrą ir apie vėliau Mozei duotus dešimt Dievo įsakymų. Kaip Dievas įsakė Mozei iškelti ranką ir perskirti vandenis, ir šis jo paklusnumas išgelbėjo jį ir žydų tautą, taip ir dešimt Dievo įsakymų mums yra duoti kaip įsakymas, kurio, jei sugebėsime klausyti ir šiuo keliu eiti, mes pasieksime laisvę ir išganymą.
Trečiajame skaitinyje pranašas Izaijas jau pranašauja apie amžinąją sandorą. Šį Velykų tridienį, šią naktį ypatingai minime ir išgyvename jos įsteigimą. Pranašas sakė: „Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – Viešpaties žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).
Dievo parinktas kelias Izraelio tautai ir mums – ne toks, kokį patys sugalvotume. Bet ir žydų tauta pati nesugalvojo pereiti per padalintą Raudonąją jūrą ir keliauti keturiasdešimt metų per dykumą, kad pasiektų pažadėtąją žemę. Kaip skautai eidami per mišką žymi kelią ženklais, kad po jų einantys atrastų teisingą kelią ir išvengtų pavojų, taip Dievas palieka mums ženklus, kad ir mes nepasiklystume ir neprapultume.
Tai yra savotiškas mums duotas dvasinis GPS, nurodantis geriausią kelią, kuriuo pasieksime šio gyvenimo tikslą. Bet kaip ir mūsų automobilių GPS, jei mes ne ten pasukame, jei nuklystame, jis sugeba perprogramuoti mūsų kelią ir nurodyti, kaip sugrįžti į teisingąjį kelią. Tai yra mums duotas Dievo žodis ir sakramentai, mums duota Bažnyčios bendruomenė, kad kartu eitume tuo keliu, kuris veda į Gyvenimą. Tai naujoji ir amžinoji sandora, kuri mus perkeičia, tampame Dievo vaikais, ji įveda mus į meilės santykį su mus mylinčiu Dievu. Tai meilė, kuri nugali viską, net mirtį. Per Krikštą mes tampame naujais žmonėmis.
Apaštalas Paulius rašė: „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3). Šią naktį mūsų krikštijamoji Miglė pradės gyventi tokį naują gyvenimą Kristuje. Kai suaugęs žmogus sąmoningai apsisprendžia pasikrikštyti, jis mums, kurie šią naktį atnaujinsime savo krikšto pažadus, yra ir priminimas, ir iššūkis. Mes visi atnaujindami savo krikšto pažadus išpažinsime, kokiu keliu pasirenkame eiti per šį gyvenimą. Pasirenkame eiti Jo nurodytais keliais, ne savo sugalvotais. Kaip Jėzus mokė: „Mano valia yra vykdyti Tėvo valią“, taip ir mes meldžiamės kaskart Tėve mūsų maldoje: „Teesie tavo valia.“ O tai reiškia gyventi sąmoningai su Dievu ir vieniems su kitais.
Kai vyras ir žmona padovanoja save vienas kitam santuokos dieną, vėliau jie turi dėti pastangas, kad ta meilė ne tik neišblėstų, bet ir augtų ir bręstų. Taip ir mūsų santykis su Dievu turi būti augantis, bręstantis meilės santykis, kurį puoselėti kasdien dedame pastangas asmenine, bendruomenine malda ir artimo meilės darbais.
Evangelijoje girdėjome, kaip angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite“ (Mt 28, 5). Ir Jėzus taip pat taria joms: „Nebijokite“ (Mt 28, 10). Nebijokite, nes Dievas niekada mūsų nepalieka vienų, jis nurodo mums kelią. Ir jis kartu su mumis eina tuo keliu, jis taria mums: Aš nugalėjau mirtį, „ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Semkimės iš tų gausių malonės šaltinių, kurie atsiveria šį vakarą, kurie mums teikiami visą Velykų ir Gailestingumo savaitę. Dievas nori atnaujinti mūsų širdis. Jis nori, kad mes, ištardami savo Krikšto pažadus šįvakar, pradėtume su Juo ir Jame gyventi naują gyvenimą. Kaip Miglė po Krikšto turės tą naują santykį, taip tai yra priminimas, kad kiekvienas iš mūsų esame pašaukti ir pakrikštyti gyventi šį naują gyvenimą. Nieko neturime bijoti: nei mirties, nei pasaulio, jei liekame kartu su Kristumi ir gyvename Jo meile, Jo prisikėlimo galia. Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Velyknakčio šv. Mišiose Katedroje, 2023-04-08