Jėzaus kančios istorija pagal Joną žingsnis po žingsnio mus veda paskui Tą, kuris, „turėdamas Dievo prigimtį, […] apiplėšė pats save, […] išore tapo kaip visi žmonės; […] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6-8). Jėzaus žmogiškumas nekelia abejonių. Juk kai sakome: „Visi mes – žmonės“, dažniausiai turime mintyje tai, kad esame pažeidžiami, riboti, mirtingi.
Pristatydamas miniai Jėzų kruvinai nuplaktą, apspjaudytą, pajuokai apvainikuotą erškėčiais, Pilotas ištaria: „Štai žmogus!“ (Jn 19, 5). Jėzuje išsipildo pranašo Izaijo knygos žodžiai apie kenčiantį Viešpaties tarną: „Jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta, o jo pavidalas nebepanašus į žmogų“ (Iz 52, 14). Pranašas tęsia: „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas […]. Laikėme mes jį nieku“ (Iz 53, 3). O vis dėlto, „mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5).
Jėzaus žaizdomis gydomas mūsų aklumas, kai kitame dvasios ar kūno ligonyje nesugebame pamatyti žmogaus. Apie kiekvieną tokį Viešpats šiandien mums sako: „Štai žmogus!“ Jis ištaria tai pagonio, okupacinės Romos valdžios atstovo Piloto lūpomis. Ir šis galią turintis, bet ribotas valdininkas, taip pat yra žmogus.
Jėzaus žaizdomis gydomas mūsų aklumas, kai savo kančioje dairomės Dievo kažkur labai toli, kur viskas atrodo šviesu ir ramu, o nematome Jo čia pat, arčiau mūsų nei mes patys, nesugebantys priimti, pakelti savęs. Jis yra be galo arti, per savo ir mūsų žaizdas liejantis į mūsų širdis paguodą, pasitikėjimą, viltį.
Jėzau, gydyk mūsų žaizdas savo žaizdomis…
Jėzus yra Šviesa, sklaidanti mūsų tamsybes. Pas šią Šviesą ateina Judas su kareivių būriu, aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnais. Jų rankose žibintai, deglai ir ginklai. Juk jiems reikia pasišviesti kelią. Kelią į kur? Jėzus tad jų ir klausia: „Ko ieškote?“ (Jn 18, 4). Jie ieško Jėzaus Nazariečio. Ieško žmogaus. Kadaise Diogenas vidurdieny vaikščiojo su žibintu, ieškodamas žmogaus. Jis ieškojo, kad surastų. Šie ieško, kad „prarastų“: kad suimtų ir sunaikintų…
Vos tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės“ (Jn 18, 6). Verčiant pažodžiui, Jėzaus atsakymas skamba „Aš esu“. O tai yra Dievo vardas, apreikštas Mozei ant Sinajaus kalno: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Šis atsakymas išreiškia taip pat ir Jėzaus dieviškąją tapatybę. Jokia žmogiška galybė negali suimti Dievo. Bet Judas ir jo būrys ieško Jėzaus Nazariečio – tik žmogaus. Ir Jėzus pasiduoda į jų rankas. Tos rankos neužgesina Dievo šviesos, tik užstoja ją šiems žmonėms.
Judas ir jo būrys nėra netikintys, bet jų supratimas apie Dievą ir Jo veikimą yra kitoks. Jie pasilieka prie šio savo supratimo, vadovaujasi savais žibintais ir deglais. Tačiau pasilieka tamsoje.
Jėzau, būk mūsų Šviesa…
Ši Šviesa nori sklisti pasaulyje per mus. Vyriausiajam kunigui Anui, klausinėjančiam Jėzų „apie jo mokinius bei mokslą“, Jėzus atsako: „Nieko nesu kalbėjęs slapčia. […] Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs“ (Jn 18, 19-21). Vyriausiasis kunigas nori informacijos. Jėzus nurodo į bendruomenę.
Šiandien tai, ką norime sužinoti, galime rasti gugle. Tačiau tai, ko reikia, ir toliau randame bendruomenėje. Nes reikia ne vien informacijos. Reikia santykio.
Petras, vienas iš Jėzaus mokinių, yra netoliese – vyriausiojo kunigo kieme. Tačiau užklaustas, ar tik nebūsiąs „vienas iš to žmogaus mokinių“, jis duoda labai trumpą „katechezę“: „O, ne!“ (Jn 18, 17). Bet už tai išsaugo ramią vietą prie samdinių ir tarnų laužo… Nes lauke taigi naktis, šalta.
Kartais yra patogiau likti samdiniu, tarnu. Tada tik svarbu išsiprašyti pageidaujamas darbo sąlygas ir laiku gauti nusipelnytą atlyginimą. Jėzus gi mus vadina draugais. Nuo kryžiaus patiki kiekvieną iš mūsų Marijai, Bažnyčiai kaip Motinai. Ir Bažnyčiai patiki kiekvieną iš mūsų kaip sūnų ar dukrą. O mums kartais norisi kažko pragmatiškesnio, labiau reglamentuoto…
Jėzaus kančios istorijos personažuose įvairiais būdais randame save kaip žmogų: pasimetusį, baimingą, neištikimą. Tačiau Didžiojo Penktadienio tyla vėl iš naujo kviečia mus atrasti Dievą, taip žemai pasilenkusį prie mūsų, ant savęs prisiėmusį mūsų negales, skausmus, kirčius už mūsų kaltes. Jėzaus žaizdomis ir mirtimi, Jo prisikėlimu, Jo meile ir gailestingumu leiskimės išgydomi.
Jėzau, būk mūsų gyvenimas…
Vysk. Arūnas Poniškaitis
Pamokslas Didįjį penktadienį Kristaus Kančios pamaldose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. 2023 m. balandžio 7 d.