Pasaulinė vargstančiųjų diena bus minima 2020 m. lapkričio 15 d.
„Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32)
„Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32). Ilgaamžė išmintis iškėlė šiuos žodžius kaip šventą kodeksą, kad pagal tai būtų gyvenama. Šiandien jie skamba visu prasmės svoriu, padėdami mums sutelkti žvilgsnį į tai, kas esminga, ir peržengti abejingumo barjerą. Vargas, visada turintis skirtingus veidus, reikalauja atkreipti dėmesį į kiekvieną ypatingą situaciją: kiekvienoje iš jų galime sutikti Viešpatį Jėzų, kuris apreiškė, kad esti savo mažiausiuose broliuose (Mt 25, 40).
1. Imkime į rankas Senojo Testamento Siracido knygą. Čia randame žodžius vieno išminties mokytojo, gyvenusio prieš du šimtmečius iki Kristaus. Jis ieškojo išminties, kuri daro žmones geresnius ir gebančius įžvelgti gyvenimo įvykių esmę. Jis tai darė sunkių išbandymų Izraelio tautai metu, svetimųjų valdžios nulemto skausmo, liūdesio ir vargo laikais. Būdamas didelio tikėjimo žmogus, įsišaknijęs protėvių tradicijoje, jis pirmiausia mąstė apie tai, kad reikia kreiptis į Dievą ir prašyti jo išminties dovanos. O Viešpats jam neatsisakė padėti.
Jau nuo pirmųjų Siracido knygos puslapių pateikiama patarimų dėl daugelio konkrečių gyvenimo situacijų, o viena iš tokių yra vargas. Raginama gresiant pavojui pasitikėti Dievu: „Būk nuoširdus ir tvirtas, nesikarščiuok, nelaimės ištiktas. Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo jo; tuomet tavo ateitis bus puiki. Priimk visa, kas tau nutiks, būk kantrus didelėje nelaimėje. Juk auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje. Pasitikėk Dievu, ir jis tau padės; ištiesink savo kelius ir turėk jame vilties. Jūs, pagarbiai bijantys Viešpaties, pasitikėkite jo gailestingumu ir nenutolkite, kad nenupultumėte“ (Sir 2, 2–7).
2. Puslapis po puslapio randame vertingą patarimų rinkinį apie elgseną pasaulyje, nušviečiamą glaudaus ryšio su Dievu kūrėju, kuris myli savo kūriniją, yra teisingas ir apvaizdžiai rūpinasi savo vaikais. Nuolatinis santykis su Dievu neįtaigoja nugręžti žvilgsnio nuo konkretaus žmogaus, priešingai, tie du dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję.
Tai aiškiai parodo ištrauka, iš kurios paimtas šios Žinios pavadinimas (plg. Sir 7, 29–36). Malda Dievui ir solidarumas su vargšais bei kenčiančiais yra neatskiriami dalykai. Kad Viešpačiui patiktų jo garbei švenčiamas kultas, būtina kiekviename žmoguje, taip pat labiausiai vargstančiame ir atmestame, atpažinti įsispaudusį Dievo paveikslą. Iš šio dėmesingumo kyla dieviškojo palaiminimo dovana: palaiminimą pritraukia vargstančiam rodomas dosnumas. Todėl maldos laikas niekada negali tapti pretekstu apleisti vargstantį artimą. Priešingai, Viešpaties palaiminimas mums išliejamas, o mūsų malda pasiekia savo tikslą, kai ją lydi tarnavimas vargstantiesiems.
3. Koks aktualus šis senovės mokymas ir mums! Dievo žodis pranoksta laiką, erdvę, religijas ir kultūras. Dosnumas, kuriuo remiamas silpnasis, guodžiamas prislėgtasis, lengvinama kančia ir grąžinamas orumas tam, iš kurio jis buvo atimtas, yra visapusiško žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Mūsų pasirinkimas skirti dėmesį įvairiopų poreikių turintiems vargstantiems negali būti sąlygojamas mūsų disponuojamu laiku ar privačiais interesais, nei bedvasiais pastoraciniais bei visuomeniniais projektais. Dievo malonėje glūdinčios jėgos nevalia slopinti narciziška tendencija, kuri visada mus pačius iškelia į pirmą vietą.
Sunku išlaikyti į vargšą nukreiptą žvilgsnį, tačiau tai būtina labiau negu bet kada siekiant mūsų asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui suteikti teisingą kryptį. Svarbu ne daugžodžiauti, bet konkrečiai įsipareigoti savo gyvenimu, gaivinamu Dievo meilės. Kasmet Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga grįžtu prie tos Bažnyčios gyvenimo pamatinės tikrovės, nes vargšų visuomet yra ir bus tarp mūsų (plg. Jn 12, 8), kad jie padėtų suvokti Kristaus buvimą mūsų kasdienybėje.
4. Susitikimas su vargšu mums visada kelia iššūkių ir klausimų. Ką galime padaryti, kad panaikintume ar bent sumažintume jo marginalizaciją ir kančią? Kaip galime pagelbėti jo dvasiniame skurde? Krikščioniškoji bendruomenė yra kviečiama įsitraukti į tą dalijimosi patirtį ir suvokti, kad ji negali deleguoti šios užduoties kitiems. Siekiant būti parama vargstantiesiems, esminis dalykas yra asmeniškai gyventi evangeliniu neturtu. Negalime jaustis „ramūs“, kai mūsų žmogiškosios šeimos narys yra nušalinamas ir tampa šešėliu. Daugelio vargšų tylus šauksmas turi visada ir visur pirmiausiai pasiekti Dievo tautą, kad ji suteiktų jiems balsą, solidarizuotųsi su jais, gintų juos veidmainystės ir nevykdomų pažadų akivaizdoje ir kviestų dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Tiesa, Bažnyčia negali pasiūlyti kompleksinių sprendimų, bet Viešpaties malonės dėka siūlo savo liudijimą ir dalijimosi gestus. Be to, Bažnyčia jaučia pareigą parodyti stokojančių būtiniausių dalykų žmonių poreikius. Visiems priminti apie bendrojo gėrio vertybę yra krikščioniškosios liaudies gyvybinis įsipareigojimas, įgyvendinamas neužmirštant tų, kurių žmogiškumas pažeidžiamas jų esminių poreikių srityje.
5. Tiems, kurie ištiesia ranką, visų pirma tampa aišku, kad mumyse glūdi gebėjimas daryti gyvenimą įprasminančius gestus. Kiek daug ištiestų rankų matome kiekvieną dieną! Beje, labai dažnai kaskart skubotumas taip įtraukia mus į abejingumo sūkurį, jog neįstengiame pastebėti to didžiulio gėrio, kuris kasdien įgyvendinamas tyloje ir labai dosniai. Būna, kad tik per gyvenimo kryptį paveikiančius įvykius mūsų akys įstengia pamatyti gerumą „kaimynystėje“ gyvenančių šventųjų, „tų, kurie gyvena šalimais mūsų ir atspindi Dievo artumą“ (Gaudete et exsultate, 7), tačiau apie juos niekas nekalba. Blogų naujienų laikraščių puslapiuose, internete, televizorių ekranuose gausa sudaro įspūdį, kad blogis pergalingai viešpatauja. Tačiau vis dėlto taip nėra. Iš tikrųjų netrūksta piktadarybių ir smurto, piktnaudžiavimo ir korupcijos, bet gyvenimo audinyje pagarbos ir didžiadvasiškumo aktai ne tik atsveria blogį, bet ir kviečia jį pranokti bei būti pilniems vilties.
Visą žinios tekstą kviečiame skaityti Lietuvos vyskupų konferencijos puslapyje čia