Vasario 2 d., minint Kristaus Paaukojimo (Grabnyčių) dieną, Vilniaus arkivyskupijoje gyvenantys pašvęstieji susirinko užbaigti Pašvęstojo gyvenimo metų ir švęsti Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus Pašvęstųjų dieną.
Šventė prasidėjo tėvo Pranciškaus Ksavero Cazali CSJ paskaita Vilniaus arkivyskupijos kurijoje. Kalbėdamas apie gailestingumą bendruomenėje t. Pranciškus Ksaveras pažymėjo, jog vienuoliai gyvena bendruomenėse ne tik dėl ugdymo vienuoliniam gyvenimui, ne tik tam, kad veiksmingai vienytųsi vienam darbui Viešpaties vynuogyne, bet ir dėl to, kad tai yra jų charizmos dalis, taigi gailestingumo apsireiškimo vieta: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Pasak prelegento, vienuoliai galėjo pasirinkti tokį gyvenimą, nes išdrįso patikėti: „Kristus įgalina žmogų būti tikru dėl dviejų esminių dalykų: kad jis yra be galo mylimas ir kad pats gali mylėti be ribų“ (Broliškas gyvenimas bendruomenėje, 22). Bendruomenė padeda bręsti, broliai leidžia patirti gailestingumą savo kantrumu, o kartais padeda suvokti savo ribotumą atsiliepiant į pašaukimą mylėti be ribų. Šv. Jonas pirmajame laiške kalba apie tai, kad meilė broliui ir meilė Dievui yra ta pati meilė. Šiuo Dievo meilės ryšiu vienuoliai nori kurti vieną šeimą. Bendruomeninis gyvenimas taip pat yra gailestingumo liudijimas pasauliui: „Sunku darniai gyventi šeimose? Įmonėse tarp bendradarbių? Visuomenėje? Tarp įvairių tautybių žmonių? – Štai bendruomenė, kur visi charakterių skirtumai yra iškenčiami, kur viskas yra sudeginta Dievo gailestingumo“, – kalbėjo t. Pranciškus Ksaveras.
Baigdamas paskaitą t. Pranciškus palygino vienuolinį gyvenimą su ilgos distancijos, kurios finišas yra Danguje, bėgimu. Bėgant labai svarbu nešvaistyti energijos, susitelkti, bėgti kuo geriau ir nesirūpinti – būsi pirmas ar paskutinis. Ego nerimauja dėl ateities ir jaučia pagiežą dėl praeities. O treneris pataria atleisti visiems bėgimo rytą ir bėgti dabartyje po kilometrą. „Pasitikėkime Dievo Apvaizda šiais Gailestingumo metais, bėkime dabartyje Dievo akivaizdoje. Visiems atleiskime visą patirtą kartėlį, kad mūsų dvasia būtų atvira Šventosios Dvasios kūrybingumui“, – kalbėjo t. Pranciškus Ksaveras.
Pašvęstojo gyvenimo metų pabaigos šventė buvo pažymėta Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus ženklais. Į šventę susirinkę pašvęstieji kartu su arkivyskupu Gintaru Grušu ir vyskupu Arūnu Poniškaičiu atliko trumpą piligrimystę ir įžengė pro Katedros Gailestingumo duris. Po Švč. Sakramento adoracijos šventąsias Mišias aukojo arkivysk. G. Grušas, kard. A. J. Bačkis, vysk. A. Poniškaitis, įvairių Vilniaus parapijų ir vienuolijų kunigai.
Šv. Mišių pradžioje iškilmingos procesijos priekyje ėję keliasdešimt brolių ir seserų vienuolių su degančiomis žvakėmis rankose liudijo Kristui paaukotą savo gyvenimą. „Tegul Kristaus šviesa šviečia per jus“, – kreipdamasis į vienuolijų narius bei kitų pašvęstojo gyvenimo formų atstovus kalbėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Homilijoje arkivyskupas pašvęstuosius kvietė Gailestingumo metus išgyventi iš naujo atrandant savo vienuolijos charizmą kaip konkrečių gailestingumo darbų apraišką. Ligonius slaugyti, melstis už gyvus ir mirusius, mokyti ir kitus gailestingumo darbus dirbti – visa tai yra proga leisti iš Jėzaus Širdies sklindančiai malonės šviesai pasiekti mūsų pasaulio tamsybes. Arkivyskupas linkėjo Jubiliejiniais metais kiekvieną pašaukimą išgyventi kaip pašaukimą gailestingumui.
Po šv. Mišių pašvęstieji vaišinosi broliškoje agapėje Vilniaus arkivyskupijos kurijoje. Anot t. Pranciškaus Ksavero, pašvęstasis gyvenimas nesibaigia su Pašvęstojo gyvenimo metais. Dievui pašvęstieji broliai ir seserys užbaigė jiems skirtus metus su atnaujintu ryžtu būti pasauliui Dievo gailestingumo veidu.