Sąjūdžio dvidešimtosioms metinėms Vilniaus arkikatedroje

Brangūs Broliai ir Seserys,

Atėjome prie Viešpaties altoriaus padėkoti už gailestingą Apvaizdos globą, o drauge prisiminti galingą Lietuvos Sąjūdžio bangą, kuri prieš dvidešimt metų išsiveržė ir sugrąžino mūsų tautai laisvę ir nepriklausomybę.

Dėkojame Viešpačiui už tuos, kurie nepabūgo, kurie ištvėrė visus sunkumus, kurie vedė tautą į laisvę, stiprino mūsų vienybę ir sutarimą. Dėkojame už kiekvieną žmogų, kuris darbu, žodžiu ar malda prisidėjo prie stebuklingo išsivadavimo iš nelaisvės namų. Drauge pavedame Dievo gailestingumui tuos Sąjūdžio žmones, kurie jau iškeliavo pas Viešpatį. Tebus jie paguosti ir apdovanoti amžinosios Tėvynės laisve ir džiaugsmu.

Šiomis dienomis ir dar daug dešimtmečių bus svarstoma Sąjūdžio reikšmė. Tai istorikų misija. Mes norime pažvelgti į tų dienų įvykius bei jų pamokas tikėjimo akimis. Dievas sukūrė žmogų laisvei. Tai prigimtinė žmogaus teisė, įrašyta į kiekvieno Dievo kūrinio širdį. Tikrąją laisvę gimdo tiesa: jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32), – sako apaštalas Jonas.

O kas yra tiesa? (Jn 18, 38), – klausė Pilotas surišto ir nuplakto Jėzaus. Tai sunkus klausimas, nes nei vienas neturime atsakymo, kuris aprėptų tiesos pilnatį. Sąjūdis gimė iš prigimtinės tiesos, Dievo įdiegtos žmogaus širdyje. Ši tiesa suvienijo susiskaldžiusią, pavergtą, baimių ir nepriteklių išvargintą tautą. Tiesa pažadino tautos orumą bei ryžtą. Su nuostaba ir pasigėrėjimu pasaulis žvelgė į lietuvių išsilaisvinimą, kuris vyko be ginklų ir smurto, nes pergales skynė malda ir daina. Dievo Dvasia buvo su savo tauta, ją lydėjo, saugojo ir vedė per visus neramumus. Kankinių kraujas nuplovė nepasitikėjimą tų, kurie abejojo ir svyravo. Visi pajuto svaigų laisvės vėją, įkvėpusį darbui ir kūrybai.

Kodėl taip neilgai truko šis vienybės ir entuziazmo proveržis? Šv. Tėvas Jonas Paulius II lankydamas Lietuvą kalbėjo: Pralaimėjusiems derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomeninės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo ir meilės Evangelijos (1993 09 04 Vilniaus Arkikatedroje).

Dieviškoji tiesa reikalauja dviejų dalykų, kurie yra lygiai svarbūs ir šiandien: atgailos ir atleidimo. Tai dieviškojo Gailestingumo pedagogika. Tikroji laisvė prasideda žmogaus širdyje. Tik išsivadavęs iš nuodėmės žmogus tampa tikrai laisvu. Nepripažinta ir neišpažinta nuodėmė užkietina žmogaus širdį. Tokia širdis tampa pikta ir įtari. Ieškoma krislo brolio akyje, nesistengiant išridenti rąsto iš savosios (plg. Lk 6, 41).

Argi ne tai ir matome šiomis dienomis? Kiek kaltinimų, apkalbų, šmeižtų, kurie tiesiog žudo žmones, griauna pasitikėjimą, uždaro į atskirties ir nuvertinimo getus. Džiaugiamės, kad laisvę iškovojome su nedideliu aukų skaičiumi, tačiau kiek idealistų pirma laiko iškeliavo į amžinybę, buvo dvasiškai ir fiziškai palaužti nepagrįstų įtarimų ir patyčių?

Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15), – sako Kristus. Atsiversti, – tai drąsiai ir sąžiningai žvelgti ne į kito, bet į savo sąžinę, matyti savuosius darbus taip, kaip juos regi bei vertina Dievas. Nevalia pateisinti blogio. Nevalia suteikti nuodėmei patrauklesnio, korektiškesnio, tolerantiškesnio vardo. Yra tik vienas kelias pašalinti blogį, – tai jį išpažinti ir pasiryžti gyventi kitaip. Ar išdrįsime atsiversti ir atlyginti, ką padarėme pikto tiek darbais, tiek dvišaku liežuviu? Juk ateis diena, kai bus atskleista, kas šiandien dangstoma įvairių melo kaukių.

Antrasis tiesos žingsnis yra atleidimas. Pasaulis smenga pražūtin dėl negebėjimo atleisti. Kasdien meldžiame: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame. Dievas savo atlaidumą sieja su manuoju. Neatleidę esame prikaustyti prie praeities, nepajėgiame mylėti visa širdimi, nes ją apnikęs įtūžis. Atleisdami sutraukome pykčio grandines ir nutiesiame taikos tiltą. Atleidimas nuverčia iškilusias sienas tarp šeimos narių, kaimynų, bendruomenių ir tautų. Atleidimas yra pamatinis taikos, o drauge ir laisvės akmuo.

Iš kur žmogus gali semtis jėgų atleisti? Jonas Paulius II mus moko: Sutrikusiai, blogio, egoizmo ir baimės valdomai žmonijai prisikėlęs Viešpats dovanoja atleidžiančią ir sutaikančią Meilę, atveria sielą vilčiai. Toji meilė išlaisvina širdis ir teikia ramybę. O, kaip pasauliui reikia suprasti ir priimti Dievo Gailestingumą!

Tikrasis atleidimas kyla iš Dievo gelmių. Dievas pirmasis mums atleido. Dievas nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo (Mt 12, 20). Dievas kantrus ir gailestingas. Tai yra amžinoji tiesa, atnešanti tikrąją laisvę. Tiems, kurie pasitiki Dievu, myli Jį ir eina Jo nurodytu keliu, nesunku atleisti ir būti gailestingiems. Gailestingumo dvasia leidžia atskirti gėrį nuo blogio ir nekęsti nuodėmės, bet mylėti nusidėjėlį. Kol žmogus gyvas, visuomet lieka vilties, kad jis gali pasikeisti, atsiversti, padaryti daug gero.

Gailestingumas yra dieviška dovana, meilės dovana žmogui. Gailestingumo dėka širdis tampa jautri žmogiškai kančiai. O drauge aplanko ir didis džiaugsmas, kad galime kurti gėrį, šluostyti kitų ašaras, gydyti žaizdas, užstoti skriaudžiamuosius, pakelti nupuolusius, padrąsinti praradusius viltį. Kai į jautrią širdį, kuri neužkietėjo dėl patirtų sunkumų, įsikūnija dieviškasis Gailestingumas, žmogus sutinka būti Jėzaus bendradarbiu žemėje.

Tik Gailestingumas gali pakeisti šių dienų pasaulį. Neveltui Jėzus išsirinko Vilnių, kad per šv. Faustiną primintų dieviškojo Gailestingumo žinią. Ši žinia ypatingai skirta mūsų laikams, kai gausu susipriešinimo, neapykantos, pasimetimo ir nevilties. Gailestingumu keisti pasaulį – tai išmokti mylėti taip, kaip Jėzus mylėjo. Pasak apaštalo Pauliaus, Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4–5).

Mūsų Tėvynei labai reikia meilės perkeistų žmonių. Žmonių, pastebinčių šalia esančius, kurie neįstengia pastatyti savo vaikų ant kojų, išmaitinti šeimą, kurie jaučiasi apleisti, atstumti, pažeminti ir paniekinti. Reikia drąsių žmonių, kurie pajėgtų įkvėpti jaunimą, paskatintų juos ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės; o tiems, kas pasiklydo, pasidavė priklausomybėms ar nedorybėms, padėtų sugrįžti į mylinčio Tėvo glėbį. Reikia gražių šeimų, kurios nebijotų liudyti meilę ir sutarimą. Reikia sugrąžinti gyvybės džiaugsmą ten, kur mirties kultūra pasėjo tuštumą. Reikia tiek nedaug: gerų darbų, gero žodžio, padrąsinimo, supratingo rankos paspaudimo, pasidalijimo savo ištekliais ar laiku. Visa tai nėra mūsų galias pranokstantys žygdarbiai. Tereikia būti tais, kuo Dievas mus sukūrė, tereikia paisyti prigimtinių dėsnių, kuriuos Jis mums įdiegė.

Brangieji, Lietuvos Sąjūdis atnešė mūsų Tėvynei laisvę. Tačiau mums patiems dar būtina laisvintis iš užkietėjusios širdies rūstybės. Kviečiu jus visus kilti į Gailestingumo sąjūdį, į mūsų sąžinių sąjūdį. Kiekvienas žmogus, klausydamas Dievo įdiegto sąžinės balso, pajėgus pažinti tiesą ir ją pasirinkti. Teperkeičia Gailestingumo sąjūdis mūsų širdis nuoširdžia atgaila ir tepadaro jas jautrias kito skausmui. Net ir mažiausias geras darbelis, atliktas su meile, neš vaisius mums ir ateinančioms kartoms. Jos laimins laisvės dienas ir dėkos tiems, kas nepagailėjo triūso gindami ir kurdami meilės Lietuvą. Tepadeda mums Viešpats ir gailestingoji Motina Marija būti Dievo Gailestingumo žmonėmis.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas