Kovo 11-osios pamokslas Vilniaus Katedroje

Kartu švenčiame šiandien Kovo 11-ąją Gavėnios metu. Gavėnia – tai tikros laisvės siekimo metas. Mūsų asmeninės laisvės nuo viso, kas mus pavergia, nuo mūsų nuodėmių. Mes siekiame būti išlaisvinti. „Jeigu kaltasis nusigręš nuo savo darytųjų nuodėmių, pradės laikytis mano įsakymų, elgsis dorai ir teisingai, tada jis liks gyvas, nemirs“ (Ez 18, 21).

Kelias į laisvę visada yra sudėtingas. Visada reikalauja aukos ir kančios. Žydų tauta Egipto nelaisvėje nuėjo ilgą kelią, kol pasiekė Pažadėtąją žemę. Nuo pirmųjų žingsnių buvo sudėtinga. Mozė, Viešpaties pasiųstas kalbėtis su faraonu, nurodė Viešpaties reikalavimus – kad išleistų tautą garbinti Viešpatį, išleistų į dykumą trim dienom. Faraono širdis sukietėjo ir jis uždėjo papildomo darbo, papildomos kančios jau pavergtai tautai.

Šiandien mes stebime Ukrainos tautos kovą ir kančią. Laisvė reikalauja aukos. Iš nuodėmės vergijos Jėzus jau mus yra išlaisvinęs savo kančia, savo mirtimi ant kryžiaus. Ir Jis kviečia mus dalyvauti Jo kančioje, jungti savo kančią su Jo. Apaštalas Paulius labai aiškiai įvardijo savo kančias, kurių jam nestigo. Jis rašė: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Kovo 11-oji yra pergalės šventė, tiesos pergalės prieš melo imperiją šventė. Kovoje dalyvavo daugelis. Ne paskutinėje vietoje buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos autoriai ir platintojai. Jie anuomet skleidė tiesos žodį, kad melas negalėtų nugalėti. Negalėtų pasislėpti.

Šiais metais, kai švenčiame 50 metų nuo Kronikos leidimo pradžios, ir mes turime atnaujinti savo ryžtą skelbti tiesą net didžiausioje tamsoje. Šiandien mes tęsiame tiesos kovą. Bet kartais mums atrodo, kad Dievas elgiasi neteisingai: kodėl mums reikia kentėti? Kodėl Ukrainai reikia kentėti? Girdėjome pirmajame skaitinyje, kad tai dalis žmogaus mąstysenos. Pranašas atsako: „Jūs sakote, kad Viešpaties elgesys neteisingas. Bet paklausykite, Izraelio namiškiai, ar mano elgesys neteisingas? Ne, tai jūsų elgesys neteisingas“ (plg. Ez 18, 25).

Pažvelkime į savo širdis. Kaip mes reaguojame nelaimės akivaizdoje: koronaviruso apsunkinimuose, karo akivaizdoje, plūstančių pabėgelių akivaizdoje. Mes šiandien esame kviečiami atsinaujinti, atsiversti, kad tikrai būtume laisvės skelbėjai.

Mus persmelkia šio pasaulio idėjos ir žinios, mes esame paliesti sovietmečio laiko, kuriame buvo gausu melo, kyšininkavimo ir vagysčių. Tie laikai paveikė mūsų visuomenę, mums daro įtaką. Ir mūsų elgesys turi pasekmes. Dabar garsiausiai trimituojama apie mūsų santykio su gamta pasekmes. Ir pradedame suprasti, kad mes negerbiame gamtos, mūsų aplinkos. Ir pasekmės krinta mums.

Reikia gydyti ir taisyti ne tik mūsų santykį su gamta. Mūsų teisingas santykis su Dievu turi būti atstatytas. Mūsų santykis vienų su kitais turi būti išgydytas. Turime įeiti ne tik į dangaus karalystę, bet ir į tikrą laisvės būseną. Evangelijoje ką tik girdėjome: „Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę. […] Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus eik pirmiaus susitaikyti su broliu ir tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 20. 23–24).

Kiek mūsų visuomenėje yra pykčio, nesantaikos, kivirčijimosi tarp brolių ir sesių… Kaip mums reikia išgydyti tuos pamatinius mūsų visuomenės santykius, kad mes galėtume įžengti į tikrąją laisvę ir ja gyventi! Gavėnia tam yra puikus metas. Jis kviečia mus į atsivertimą ir į maldą.

Mes esami kviečiami melstis Rožinį kasdien už taiką. Už taiką Ukrainoje, už taiką pasaulyje. Šiandien lygiai aštuonios dienos iki šv. Juozapo iškilmės. Paskirkime tas dienas ypatingai maldai – novenai, šv. Juozapo litanijai.

Vilniuje mums buvo apreikštas Dievo Gailestingumo vainikėlis. Mes turime šventovę, kurioje galime melstis 24 valandas per parą. Mes turime šventoves visoje Lietuvoje. Ir toje maldoje, Gailestingumo vainikėlyje, mes meldžiamės šiandienai labai tinkančią maldą: „Pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“

Ši Gavėnia tebūna paženklinta mūsų maldų, mūsų pasninko, mūsų gerųjų darbų, mūsų gailestingųjų darbų ypač tiems, kurie atvyksta iš karo nusiaubtos Ukrainos. Ir niekada šiame atsivertimo darbe nepamirškime, kad jis mus veda Velykų link, Prisikėlimo link, tikros laisvės išgyvenimo link. Turime eiti ir gyventi tikroje laisvėje – maldoje už save, maldoje už kitus, už Ukrainą. Atgailaukime, atsiverskime mūsų ir jų laisvei. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Pamokslas, sakytas 2022 m. kovo 11 d. šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje