Brangūs broliai vyskupai ir kunigai,
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus bent tris kartus pranašavo, kad bus „pakeltas“ ant kryžiaus ir jo laukia baisi mirtis, bet taip pat, kad po mirties jis vėl prisikels. Ką tik išgirdome jo pokalbyje su Nikodemu, kai Jėzus pasakė: kaip Mozė iškėlė žaltį dykumoje, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Kai žiūrima į nukryžiuotąjį, mums primenama, kaip stipriai Dievas mus mylėjo, jis atiduoda savo gyvybę, kad turėtume jame gyvenimo pilnatvę ir gyventume amžinybėje. Jėzaus auka amžinai išlieka aukščiausia Dievo meilės žmonijai ir pasauliui išraiška.
Toje pačioje ištraukoje Jėzus teigia: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Šiame sakinyje girdime pačią Evangelijos esmę.
Dievas taip pamilo. Viskas evangelijose, visas mūsų tikėjimo turinys yra paremtas šiais žodžiais, Dievas taip pamilo. Dievas yra meilė ir myli visą kūriniją. Jis yra geranoriškas ir geras Dievas, kuris nepažįsta nei blogio, nei nuodėmės, o tik gėrį, grožį ir šventumą.
Dievas taip pamilo pasaulį. Dievas myli savo sukurtą pasaulį, visatą ir visą žmoniją. Dievo meilė apima visą visatą, o mes esame jos dalis, amžinai mylimi. Dievas mylėjo ne vieną tautą, ne tik gerus žmones, ne tik tuos, kurie jį mylėjo, o būtent pasaulį, kurį Dievas taip pamilo. Dievas myli visus, gerus ir blogus. Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45). Visus apima jo didžiulė visa apimanti meilė. Kaip kartą sakė šventasis Augustinas: „Dievas myli kiekvieną iš mūsų taip, tarsi mes būtume vieninteliai“.
Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų. Viskas, ką Dievas padarė dėl žmonijos, buvo paskatinta meilės. Jo meilė tokia didi, kad kiekvieną vyrą ir moterį jis laiko svarbesniu už save tiek, kad atiduoda savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų. Mes esame tas vyras ir ta moteris, Dievo asmeniškai ir vienodai mylimi. Dievas veikia ne dėl savęs, o dėl mūsų. Dievas yra Tėvas, kuris negali būti laimingas, kol jo klajojantys vaikai negrįžta namo. Jėzuje matome, kad Dievas nenori mūsų pavergti, bet trokšta mūsų ir savo meilės pavyzdžiu traukia prie savęs.
Mylėti yra duoti. Ši Evangelijos ištrauka, ko gero, labiau nei bet kuri kita, suteikia mums atsakymą į klausimą „ką reiškia mylėti?“ Atsakymas randamas viename paprastame veiksmažodyje – duoti. Mylėti yra duoti. Tėvas už mus atidavė savo Sūnų. Sūnus atidavė savo gyvybę už mus. Pats mūsų tikėjimo pagrindas remiasi tuo, kad Dievas mums save atiduoda. Iš to mes pažinome meilę, kad Jis paaukojo savo gyvybę už mus. ir mes turime aukoti savo gyvybę už brolius (1 Jn 3, 16). Meilė visada lieka nematoma ir atsiskleidžia tik laisvai, nesavanaudiškai, dosniai ir pasiaukojančiai, mūsų Viešpaties ir Dievo būdu.
Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Dievo iniciatyva yra gelbėti, o ne pasmerkti. Kai kas vis dar gali laikyti Dievą teisėju ar policininku, pasiryžusiu nubausti mus už visus mūsų nusižengimus. Tačiau Viešpats nesidžiaugia pasmerkimu. Jėzuje Dievas norėjo būti pasmerktas mirti ant kryžiaus, kad išnaikintų mūsų pačių pasmerkimą, kad mes ir pasaulis būtume išgelbėti per jį.
Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą. Egzistuoja tragiška ironija, kad žmonija pernelyg dažnai teikia pirmenybę tamsai, o ne šviesai, blogiui, o ne gėriui. Tik nagrinėdami savo gyvenimą Kristaus šviesoje galime nuolankiai pripažinti, kad esame trapūs ir lengvai apgaunami. Kai kurie renkasi tamsą, nes tamsos angelas ir blogio pasaulio jėgos juos apgavo ir įtikino, kad jie gali suteikti laimę ir laisvę.
Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve. Prieš daugiau nei penkis šimtus metų Lietuva buvo palaiminta tuo, kad tarp to meto valdančiosios karališkosios šeimos buvo vienas iš sūnų, jaunuolis, pakrikštytas Kazimieru. Per savo trumpą gyvenimą jis atrado Kristaus grožį ir jo Evangelijos pamokymus ir įgyvendino juos praktikoje, taip tapdamas ryškiu pavyzdžiu visiems krikščionims, o ypač jaunimui, žmogaus, kuris gyveno tiesa, ėjo į tikrąją šviesą ir kurio darbai įrodė, kad jie buvo Dievo įkvėpti.
Prieš keturiasdešimt metų popiežius Jonas Paulius II, mūsų laikų šventasis, mylėjęs ir Lietuvą, per ypatingas Mišias Šventojo Petro bazilikoje prisiminė, kaip šventasis Kazimieras „prisiėmė celibato gyvenimą, nuolankiai atsidavė Dievo valiai visuose dalykuose, pašventė save švelnia meile ir atsidavė Švenčiausiajai Mergelei Marijai bei karštai garbino Kristų, esantį Švenčiausiame Sakramente“. Popiežiaus homilija Bažnyčiai Lietuvoje reikšminga ir šiandien. Jonas Paulius II, be kita ko, sakė: „Jau penkis šimtmečius (Kazimieras) kalba savo tautiečiams ir kartu broliams bei seserims tikėjime ir švento Krikšto malonėje: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.
Kaip žinote, šios katedros fasado stogo viršuje, dešinėje, yra graži Šventojo Kazimiero statula. Galima pastebėti, kad jo karūna yra ant žemės, simboliškai rodanti jo nuolankumą; jo rankos sudėtos maldai, rodo jo pamaldumą, o akys nukreiptos į dangų, rodančios jo tikėjimą ir meilę Dievui. Minėdami savo globėjo šventę, sekime gražiu šventojo Kazimiero pavyzdžiu, noriai grąžindami Dievui meilę, kurią gavome iš jo, mylėdami Dievą ir savo artimą kaip save patį, siekdami gyvenimo šventumo ir tapdami šiuolaikišku Kazimieru arba Kazimiera šiandieninėje Lietuvoje. Amen.
Apaštalinio nuncijaus Lietuvoje arkivyskupo Petar Antun Rajič pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje
Ketvirtas Gavėnios sekmadienis, Šv. Kazimieras, 2024 03 10, Vilnius
(Nuotraukų galerija)