Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šios dienos Evangelija kalba apie Jėzaus stebuklą, išgydymą. Kaip dažnai yra su Šventuoju Raštu, reikia gilintis į Dievo žodžio prasmę, kad galėtume suprasti, ką Jis mums kalba šiandien.
Evangelijos pradžioje pasakyta, kad Jėzus ateina iš Samarijos, iš susitikimo su samariete prie šulinio, kur Jėzus jai pasakė apie jos gyvenimą ir paskui atskleidė savo tikrąją tapatybę. Ji nuėjo pranešti visam kaimui, ką ji sutiko ir kas yra tarp jų. Žmonės, kuriems ji liudijo, jai vėliau pasakė, kad jau ne dėl jos žodžių jie tiki. Jie patys girdėjo Jo mokymą ir žino, kad Jis yra pasaulio Išganytojas.
Jėzus grįžta į Kaną. Kafarnaume, kur augo, Jis užsimena, kad pranašas negerbiamas savo tėviškėje. Kafarnaumo gyventojai norėjo pamatyti ženklų, bet Jis negalėjo to daryti dėl jų mažo tikėjimo. Jis dabar ateina į Galilėjos Kaną, kur buvo įvykęs jo pirmasis stebuklas, – vanduo paverstas vynu. Valdininkas iš Kafarnaumo, atkeliavęs pas Jį, pradeda Jį maldauti dėl savo sergančio sūnaus. O Jėzus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jį atstumia sakydamas: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“ (Jn 4, 48).
Giliau pažvelgę mes matome, kad Jėzus antrą kartą taip veikia. Panašiai atsitinka su pirmuoju stebuklu Kanos vestuvėse, kai Jėzus iškart atmeta stebuklo galimybę savo Motinai tardamas: „O kas man ir tau, moterie? (Jn 2, 4)“. O Marija su tikėjimu sako tarnams: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5).
Taip ir šiandienos Evangelijoje Jėzus, atrodytų, atstūmęs valdininką, iškart po to jam pasako: „Eik, tavo sūnus gyvas! (Jn 4, 50)“. Valdininkas, pasitikėdamas Jėzaus žodžiais, apsisuka ir nueina namų link. Šis žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškart išėjo namo. Jis įtikėjo Jėzaus žodžiais, ne matytais ženklais. Jis klausėsi Jėzaus, vykdė, kas jam buvo pasakyta, nors tuo metu nematė jokio ženklo. Galilėjiečiai buvo priėmę Jėzų su džiaugsmu, nes jie buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje. Karaliaus valdininkas nematęs, bet išgirdęs, ėmė vykdyti.
Broliai ir seserys, mes irgi esame girdėję apie Jėzaus stebuklus. Per apaštalų liudijimus po Prisikėlimo mes patys įtikėjome. Mes galime pasitikėti, nes ne tik girdėjome, bet ir matėme Jo stebuklą. Dievas kviečia mus ir kiekvieną iš mūsų į tikėjimo ir pasitikėjimo santykį: tikėti Jo žodžiais ir juos vykdyti savo gyvenime. Kaip Kafarnaumo gyventojai, taip ir mes labai dažnai norime tik ženklų, tik stebuklų, bet delsiame klausyti Jo žodžių ir juos vykdyti. Mes, pakrikštytieji, ne visada sugebame klausyti ir vykdyti Dievo įsakymus. Dievas padeda mums atrasti kelią, kai suklystame. Deja, dažnai tai atsitinka einant tuo pačiu kančios keliu, kurį Jėzus nuėjo nešdamas savo kryžių.
Mūsų laisvės kelyje buvo daug tų, kurie tamsoje ir net regimoje neviltyje tikėjo Dievo vedimu. Kančioje ir tamsoje neprarado vilties, nes jie tikėjo Dievo pažadais. Kryžius, rožinis ir maldaknygė lydėjo nemažą dalį mūsų partizanų ir tremtinių. Jie sulaukė ir ženklų – laisvės ženklo per dainuojančią revoliuciją, kurią lydėjo ir maldos prie Seimo pastato.
Valdininkas iš Karfarnaumo, kai gavo žinią, kad sūnus pasveiko, kaip rašo Evangelija, įtikėjo jis pats ir visi jo namai (plg. Jn 4, 54).
Brangūs broliai ir seserys, be tikėjimo ženklų neužtenka. Egipte per Mozę faraonui buvo teikta daugybė ženklų. Faraono širdis buvo sukietėjusi ir jis nereagavo. Žydų tauta, išvesta per Raudonąją jūrą, netrukus pasigamino auksinį veršiuką kaip stabą. O tuo metu Dievas per Mozę davė jiems 10 įsakymų.
Dievo ženklai turi mus vesti į tikėjimą. Laisvės dovana duota mus vesti giliau į tikėjimą ir pasitikėjimo santykį. Tai reiškia ir gyventi pagal Dievo įsakymus.
Monsinjoras Svarinskas, signataras, būdamas jau Seimo nariu atkurtos Nepriklausomybės pradžioje, norėjo, kad Dievo įsakymai būtų įteisinti Lietuvos įstatymuose. Nors teisėjui tai būtų sukėlę nemažai teisinio chaoso (pavyzdžiui, kokia nors valstybinė bausmė už tėvų neklausymą), bet pats principas – teisingas. Jei norime visuomenės gėrio, teisingų tarpusavo santykių visuomenėje, tai tik gyvenimas pagal Dievo nurodytą kelią mus ten nuves. Jis veda į santarvę šioje žemėje ir veda į pažadus, apie kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje: „Štai, aš sutversiu naują dangų ir naują žemę. Jeruzalę paversiu į džiaugsmo miestą ir jos gyventojus į džiaugsmo tautą. Ten niekad daugiau nebebus girdėti verksmo ir dejonės“ (plg. Iz 65, 17–19).
Kovo 11-oji parodė mums, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Jis dabar laukia mūsų atsako. Tikėjimo ir pasitikėjimo. Ėjimo Jo nurodytu laisvės keliu. Tuo keliu, kuris veda į Pažadėtąją žemę.
Gavėnios kelias Velykų link kviečia ir mus atnaujinti savo tikėjimą, kad kiekvienas iš mūsų eitume kartu teisingu keliu, tikrosios laisvės keliu.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Šv. Mišios Vilniaus Katedroje už Tėvynę Lietuvą, 2024-03-11