Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo kalba, pasakyta Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime Lukiškių aikštėje:
Brangūs išrinktieji mūsų Tautos atstovai, gerbiami užsienio ambasadoriai, mieli užsienio svečiai, brangūs Lietuvos gyventojai, Lietuvos tauta.
Netoli šios vietos, skersai gatvės – prie paminklo, pastatyto iš Lietuvos laukų akmenų, prisimename žmones, kurie garsiai ar mintyse kartojo Jėzaus žodžius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 47). Tai žodžiai, kuriuos apmąstome Didįjį penktadienį.
Lietuvių tauta išgyveno Didįjį penktadienį prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją. Tai skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis penktadienis – sakė popiežius Pranciškus būtent šioje vietoje prieš trejus metus.
Tuose birželio įvykiuose mes atrandame drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Dievas yra jį aprengęs.
Kaip po Didžiojo penktadienio ateina viltį atnešantis Prisikėlimas, taip ir mes esame kviečiami būti viltį spinduliuojančia tauta šių dienų pasauliui. Popiežiaus sakyti žodžiai šiandien skamba dar aktualiau ir įpareigoja šio laiko įvykių šviesoje. Jis meldėsi:
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja. Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.“
Lai popiežiaus žodžiai, pasakyti pas mus, įsigyvena mumyse, mūsų tautoje, mūsų bendroje ateityje. Ačiū.