Istorija

Vilniaus kaip bažnyčių miesto istorija prasidėjo XIV a. pabaigoje. Virš stogų iškilusių kryžių miškas ir frontonų įvairovė liudija apie intensyvų sostinės krikščionėjimą. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka.

Vilniaus kaip bažnyčių miesto istorija prasidėjo XIV a. pabaigoje. Virš stogų iškilusių kryžių miškas ir frontonų įvairovė liudija apie intensyvų sostinės krikščionėjimą. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka.

Vilniaus arkivyskupija esmiškai susijusi su Lietuvos valstybingumo raida, su šalies tapimu krikščioniškos Europos civilizacijos dalimi. 1253 m. karaliaus Mindaugo rūpesčiu įkurta tiesiogiai Romai pavaldi vyskupija, gavusi „Lietuvos“ vardą. Mindaugo karūnavimo proga Vilniuje pastatydinta pirmoji katedra. Deja, krikščioniško gyvenimo pradžia užgeso, „Lietuvos vyskupijos“ paveldas tiesiogiai perimtas nebuvo.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila krikštydamas Lietuvą 1387 m. įkūrė pirmąsias parapijas, sostinėje iškilo mūrinė katedra, o 1388 m. įsteigta Vilniaus vyskupija, Vilniaus katedros kapitula, ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija įsiliejo į krikščioniškąją Europą.

XV a. tolydžio garsėjantis, žymia krikščioniška sostine tampantis Vilnius pasipuošė šventumo garbe: čia gyveno ir buvo palaidotas šventasis Kazimieras (1458–1483). Bažnyčios Reformų laikotarpiu jėzuitai Vilniuje 1579 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje ir vieną seniausių regione aukštąją mokyklą.

1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilniaus vyskupijos teritorija atiteko Rusijai. Vyskupija pasaulietinės valdžios buvo panaikinta, vėliau, 1798 m., priskirta Mogiliovo metropolijai. Per visą XIX a. vyskupiją tik protarpiais valdė vyskupai ordinarai, daugiausia – laikini administratoriai arba kapitulos vikarai.

1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, keičiantis valdžioms, tvyrant tautų priešiškumo atmosferai, Vilniaus vyskupija patyrė didelių įtampų. Ypač permainingu 1918–1925 m. laikotarpiu ją valdė vyskupas Jurgis Matulaitis, 1987 m. paskelbtas palaimintuoju. Tebesitęsiant konfliktui dėl Vilniaus, 1925 m. Varšuva pasirašė konkordatą su Vatikanu. Susitarimo išdava – Vilniaus vyskupijos žemėse, įėjusiose į tuometinės Lenkijos teritoriją, įsteigta Vilniaus arkivyskupija. Iš likusių buvusios vyskupijos parapijų suformuota Kaišiadorių vyskupija.

1939 m. Lietuvos Respublikai susigrąžinus Vilnių bei Vilniaus kraštą, valstybės siena ir arkivyskupijos ribos nebesutapo. Sovietų, nacių ir antroji sovietų okupacijos sutrukdė normalizuoti bažnytinių teritorijų Lietuvoje, Lenkijoje bei Gudijoje administravimą. Pusę amžiaus arkivyskupija vėl buvo valdoma apaštalinių administratorių ar laikinųjų valdytojų. Tik 1989 m. į Vilnių po daugelio metų tremties grįžo teisėtas ganytojas – arkivyskupas Julijonas Steponavičius.

Dabartinis Vilniaus arkivyskupijos istorijos tarpsnis prasidėjo, kai 1991 m. gruodžio 24 d. popiežius Jonas Paulius II pertvarkė bažnytines teritorijas Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos Respublikoje. Buvo įkurta Vilniaus metropolija, jai priskirtos Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijos. Pirmuoju Vilniaus metropolitu tapo arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, kurį 2001 m. vasario 21 d. Šventasis Tėvas pakėlė kardinolu.

Po prievartinės ateizacijos ir tikinčiųjų persekiojimo dešimtmečių arkivyskupijoje teko iš naujo steigti bažnytines struktūras, imtis sielovados, katechezės bei karitatyvinio darbo. 1993 m. atkurta, o 1998 m. į naują pastatą įsikėlė Šv. Juozapo kunigų seminarija. Nuo 1992 m. veikia arkivyskupo įsteigta labdaros valgykla „Betanija“; arkivyskupijos Caritas rūpinasi dešimtimis socialinių programų. Šeimos centras, lietuvių ir lenkų Katechetikos centrai, Jaunimo centras telkia dvasininkų, vienuolių bei pasauliečių pastangas, inicijuoja ir koordinuoja katalikiškus projektus.

Vilniaus aukštosiose mokyklose nuosekliai plėtojama akademinė sielovada. Buvusioje vyskupų vasaros rezidencijoje Trinapolyje įkurdinti rekolekcijų namai. Katalikiškam švietimui ir akademinei raidai svarbi Lietuvių katalikų mokslo akademijos centrinės būstinės veikla. Tikybos mokytojus rengia Lietuvos edukologijos universiteto Katalikų tikybos katedra.

Šimtmečius vyskupijos teritorijoje gyveno įvairių tautų bei kultūrų žmonės. Senasis Vilnius garsėjo religine pakanta, o Naujaisiais laikais jis tapo svarbiu ekumenizmo centru. Ypač reikšminga istoriškai susiklosčiusi kaimynystė su ortodoksais: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija aprėpė Vakarų ir Rytų krikščionybės paribius. Tiek katalikai, tiek ortodoksai laiko stebuklingu Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslą, nuo XVII a. maldininkai plūsta į šią vieną iš svarbiausių arkivyskupijoje piligrimystės vietą. 1997 m. Aušros Vartų šventovėje lankėsi Maskvos patriarchas Aleksijus II. Jo susitikimas ir bendra malda su Vilniaus arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu buvo svarbus Vakarų ir Rytų Bažnyčių dialogui.

Iškiliausias mūsų dienų arkivyskupijos gyvenimo įvykis – 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji kelionė Lietuvoje, jo lankymasis Vilniuje, malda Arkikatedroje ir Aušros Vartuose. Šventasis Tėvas suteikė reikšmingų postūmių Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimui po totalitarizmo dešimtmečių.

2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskyrė Gintarą Grušą, kurio ingresas Vilniaus Arkikatedroje įvyko per arkivyskupijos globėjo šv. Jurgio minėjimą balandžio 23 d.


Vilniaus arkivyskupijos istorija laikmečiais

Pirmoji su Vilniumi simboliškai sietina Lietuvos krikščioniškos istorijos atkarpa – Mindaugo ir jo dvariškių krikštas 1251 m. pradžioje. Kai pas popiežių nuvykę Mindaugo pasiuntiniai pranešė apie valdovo krikštą, Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro lenu, paskyrė Kuršo ir Ezelio vyskupus Mindaugo globėjais, Kulmo vyskupui Heidenreikui įsakė Mindaugą karūnuoti, konsekruoti vyskupą bei popiežiaus vardu priimti paklusnybės priesaiką. Spėjama, kad Mindaugas vainikuotas karaliumi 1253 m. liepos 6 d. Tikėtina, kad Vilniuje šiam iškilmingam aktui pastatyta katedra. Archeologų duomenimis, tai buvęs trijų navų pastatas puošniomis glazūruotų plytelių grindimis ir švino skardos stogu.

Deja, Mindaugo laikais veikusių bažnytinių struktūrų – Lietuvos vyskupijos – tęstinumas nutrūko, jos negalima sieti su vėliau šalyje įsteigtomis vyskupijomis. Todėl Vilniaus vyskupijos ir jos Ganytojų kroniką tenka pradėti nuo 1388 m. Dirvą bažnytiniam vyskupijos įkūrimui rengė Jogaila, krikštydamas lietuvius, teikdamas krikščionims bajorams privilegijas ir aprūpindamas jau pastatytą, būsimo vyskupo katedrai paskirtą bažnyčią Vilniaus pilyje. Jau daugiau kaip šešis šimtus metų vyskupijos raida neatsiejama nuo Lietuvos bei jos sostinės raidos. Suklestėjimo ir sunkmečių tarpsniai kartoja šalies istorijos vingius.

Nukryžiuotasis su Švč. M. Marija ir šv. Jonu evangelistu. Nežinomo dailininko freska Vilniaus arkikatedros kriptoje. XIV a. pabaiga.

Pasikrikštijęs ir Lenkijos karaliumi vainikuotas didysis kunigaikštis Jogaila 1387 metų pradžioje lydimas vyskupo Andriejaus atvyko į Lietuvą. Čia krikštą priėmė bajorai, o pilies ir kiemų apylinkėse buvo pakrikštyti valstiečiai. Krikštyti ir Vilniaus miesto gyventojai. Pirmosios parapijos įsteigtos Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje, Obolcuose. Tai buvo Jogailai priklausiusios Vilniaus ir Vitebsko kunigaikštijų vietovės. Vilniuje pastatyta mūrinė šventovė.

Tais pačiais 1387 metais Jogaila pas popiežių Urboną VI siuntė ne vieną žygūną, prašydamas įsteigti Vilniaus vyskupiją. Vasario 17 d. valdovas išleido privilegiją, suteikiančią Vilniaus vyskupui sklypą su keliais pastatais Vilniuje, Tauragnų pilį ir valsčių su Labanoro ir Molėtų kaimais bei Dambravos, Verkių ir Bokšto valsčius. Vasario 20 d. privilegija apsikrikštiję bajorai atleisti nuo kai kurių prievolių valdovui; jiems leista laisvai tekinti dukteris ir disponuoti savo turtu. Vasario 22 d. Jogailos privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišrių vedybų atveju pastarieji turėjo priimti katalikybę. Šiedu aktai apibrėžė Romos katalikų tikėjimo kaip valstybinės religijos statusą.

1388 m. kovo 12 d. Urbonas VI paskelbė bulę, kuria įsteigė Vilniaus vyskupiją, ir įteikė ją Poznanės vyskupui Dobrogostui, įpareigodamas atlikti kanoninius vyskupijos kūrimo veiksmus. Tų pačių metų gegužės mėnesį vysk. Dobrogostas atvyko į Vilnių kaip popiežiaus delegatas. Konstatavęs, kad vieta tinkama vyskupijos sostinei, o paskirta beneficija būsimam vyskupui ir pastatytai šventovei išlaikyti yra pakankama, konsekravo naująją katedrą.

Pirmuoju Vilniaus ganytoju Dobrogostas įvesdino Sereto (Bukovinoje) vyskupą, lenkų pranciškoną Andriejų, priėmė iš jo ištikimybės priesaiką popiežiui, įteikė katedros raktus. Buvo sudaryta 12 narių – 10 kanauninkų ir 2 prelatų – katedros kapitula. Vilniaus vyskupija steigimo metu nebuvo priskirta jokiai bažnytinei provincijai.

Teritorijos atžvilgiu tuometinė Vilniaus vyskupija buvo labai plati. Ji apėmė aštuonias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vaivadijas: Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalį Brastos vaivadijos.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios interjeras. LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco fundacija. Statyta 1668–1675 m. (architektas Janas Zaoras), dekoruota 1671–1686 m. (skulptoriai Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli). Klaudijaus Driskiaus nuotrauka.

Pirmąjį Vilniaus vyskupijos gyvavimo amžių didžiausias ganytojų rūpestis buvo krikštyti į jų globą patekusius ir senųjų tikėjimų sunkiai išsižadančius valstiečius, aiškinti tikėjimo tiesas, statyti naujas bažnyčias, aprūpinti parapijas kunigais. XV–XVI a. sandūroje vyskupija turėjo apie 130 parapijų. Trečdalį buvo įsteigęs didysis kunigaikštis, likusias – diduomenė. Pasirodė ir pirmosios vyskupų fundacijos. XVI a. viduryje vyskupijoje buvo jau 259 parapinės bažnyčios. Skelbiant tikėjimą daug nuveikė vyskupijoje įsikūrę ir aktyviai į sielovadą įsitraukę pranciškonai, vėliau – bernardinai bei domininkonai. 1415 m. Vilniaus vyskupija buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai. 1521 m. buvo sušauktas pirmasis vyskupijos sinodas.

XVI a. vyskupiją skaudžiai paveikė Reformacija, nemaža dalis katalikų, ypač aukštuomenės, buvo laikinai atitolę nuo Bažnyčios. Ženklia atsvara protestantizmui tapo katalikiškoji Reforma. 1569 m. vyskupas Valerijonas Protasevičius į sostinę pakvietė ir čia įkurdino Jėzaus Draugijos tėvus. Jėzuitai įsteigė Vilniaus universitetą, sustiprino tikėjimo ir krikščioniškos kultūros sklaidą, rūpinosi šventuoju paskelbto karalaičio Kazimiero kultu.

1582 m. atidaryta Vilniaus kunigų seminarija. 1583 m. įsteigta iki 1798 m. veikusi popiežiškoji seminarija (alumnatas) – bendrabutis studijuojantiems neturtingiems nekatalikiškų šalių jaunuoliams. Po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo Vilniuje daugiau dėmesio buvo skiriama kunigų išsilavinimui bei drausmei, gausiau kurtos mokyklos, rūpestingiau mokyta tikėjimo tiesų. 1605 m. vyskupijoje buvo apie 700 bažnyčių, įskaitant tas, kurias užėmė protestantai. Daugelis jų dėl religinių kovų bei karų su Švedija ir Rusija sunyko, tačiau vyskupai stengėsi šventoves atstatyti. Pagal vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1651 m. reliaciją, vyskupijoje buvo 354 veikiančios bažnyčios. Nuo XVII a. vidurio valstybė išgyveno vis sunkesnius laikus, tačiau žmonių tikėjimas stiprėjo, didikų fundacijų dėka buvo statomos puošnios barokinės bažnyčios, suformavusios architektūrinį Vilniaus senamiesčio vaizdą.

1636 m. įsteigus Smolensko vyskupiją, jai atiteko tolimiausios rytinės Vilniaus vyskupijos sritys, tačiau šioji vis dar liko gana didelė. 1744 m. Vilniaus vyskupija buvo padalyta į 26 dekanatus, turėjo 388 parapines ir 74 filijų bažnyčias, 78 koplyčias ir 63 altarijas. 1767 m. buvo jau 444 bažnyčios, 70 filijų, 60 koplyčių. Kur kas rimtesni teritoriniai ir valdymo pokyčiai vyskupijos laukė XVIII a. pabaigoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žlugimo dienomis.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia carinės valdžios pertvarkyta į Šv. Nikolajaus soborą. Nikolajaus Ostankovičiaus nuotrauka, 1904 m.?, Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcija.

Per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1772 m. Vilniaus vyskupija prarado Vitebsko, Minsko, Mstislavlio ir dalį Polocko vaivadijų, kurios atiteko Rusijai. Šiose srityse imperatorė Kotryna II be Apaštalų Sosto sutikimo 1773 m. įsteigė atskirą Gudijos katalikų vyskupiją su centru Mogiliave, o 1782 m. jai suteikė arkivyskupijos titulą. Po ilgų derybų 1783 m. popiežius Pijus VI pripažino Mogiliavo arkivyskupiją.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Vilniaus vyskupija buvo visai panaikinta. Netrukus atkurta, ji neteko Knišino, Augustavo, Alytaus ir Simno dekanatų, kurie buvo priskirti naujai įsteigtai Vygrių vyskupijai, o dalis Polocko dekanato ir Minsko, Radoškovičių, Bobruisko dekanatai atiteko naujai įsteigtai Minsko vyskupijai.

1849 m. pertvarkant Rusijos imperijoje esančių vyskupijų ribas, nuo Vilniaus buvo atskirti 8 dekanatai (Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos), iš viso 93 parapijos, kurios prijungtos prie Žemaičių vyskupijos, o Naugarduko dekanatas priskirtas Minsko vyskupijai. Vilniaus vyskupijai grąžinti Radoškovičių, Sokulkos, Bielsko dekanatai ir dalis Polocko dekanato.

1869 m. visa Minsko vyskupija be Apaštalų Sosto žinios buvo vėl prijungta prie Vilniaus vyskupijos. Popiežiui Leonui XIII susitarus su Rusijos valdžia, 1882 m. bažnytiškai įtvirtinta dar 1798 m. caro Povilo I primesta Vilniaus vyskupijos subordinacija Mogiliavo metropolitui.

Lietuvą valdant carinei Rusijai, vyskupija patyrė skaudžių praradimų. Rusų valdžia uždraudė palaikyti tiesioginius ryšius su Apaštalų Sostu, uždarė beveik visus vienuolynus (po 1885 m. jų liko tik keturi), trukdė skirti vyskupus, varžė sielovadą. Labiausiai vyskupija nukentėjo dėl imperinės rusinimo politikos, į kurią mėginta įtraukti Bažnyčią, ir po 1863 m. sustiprėjusių carinės administracijos pastangų stačiatikinti katalikus. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas su jame veikusiomis teologijos studijomis, iš Vilniaus į Sankt-Peterburgą iškelta Dvasinė akademija, todėl vyskupija liko be svarbiausių intelektualinių ir švietimo centrų.

1910 m. Vilniaus vyskupijoje, padalytoje į 22 dekanatus, buvo 1.415.051 katalikas. Po Pirmojo Pasaulinio karo vėl įvyko teritorinių pasikeitimų. 1920 m. Lenkijai užėmus Vilnių ir didesniąją vyskupijos dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje liko 5 dekanatai su 63 bažnyčiomis ir 215.000 tikinčiųjų. Iš šios dalies 1926 m. buvo sudaryta nauja Kaišiadorių vyskupija. Sunkiausiu, permainingos valdžių ir jų savanaudiškų nusiteikimų Bažnyčios atžvilgiu kaitos laiku, 1918–1925 metais, Vilniaus Ganytojo pareigas kantriai ir išmintingai ėjo palaimintasis Jurgis Matulaitis.

1925 m. spalio 28 d. Vilniaus vyskupija buvo pakelta arkivyskupija su centru Vilniuje, o jos plotas padalytas į 30 dekanatų. 1939 m. arkivyskupijoje buvo 363 parapinės bažnyčios, 549 kunigai, 102 vienuoliai kunigai ir 1.485.484 tikintieji.

Kai 1939 m. spalio 10 d. Vilnius grįžo Lietuvai, kartu su sostine jai atiteko ir arkivyskupijos dalis su 118 bažnyčių, 217 kunigų ir 409.345 katalikais. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, komunistinė valdžia neleido sutvarkyti šios arkivyskupijos dalies valdymo.

Po Antrojo Pasaulinio karo didžioji Vilniaus arkivyskupijos dalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir atsidūrė sovietinių Lietuvos (81 parapija, 117 bažnyčių) bei Baltarusijos respublikų teritorijoje. Lenkijos pusėje liko Vilniaus bažnytinei provincijai priklausiusi Lomžos vyskupija ir pietvakarinis Vilniaus arkivyskupijos ruožas.

Sovietinės okupacijos metais arkivyskupijos tikintieji patyrė nuožmų valdžios persekiojimą. Arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo įkalintas ir 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime, o jo įpėdinis arkivyskupas Julijonas Steponavičius 1961 m. ištremtas už arkivyskupijos ribų ir tremtyje išbuvo 28 metus. Įkalinta daugiau kaip 20 kunigų. Bažnyčios veikla buvo varžoma – draudžiama dėstyti tikybą mokyklose ir katekizuoti vaikus, leisti religinę literatūrą, viešai išpažinti ir skleisti tikėjimą. Visos vienuolijos uždraustos, konfiskuota didelė dalis Bažnyčios nuosavybės (uždarytos 23 bažnyčios, taip pat ir Vilniaus katedra, kuri paversta paveikslų galerija).

Po Nepriklausomybės atkūrimo popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gruodžio 24 d. įkūrė Vilniaus bažnytinę provinciją, kurios ribos sutampa su Lietuvos valstybės sienomis, o jos metropolitu ir Vilniaus arkivyskupu paskyrė Audrį Juozą Bačkį.

1993 m. popiežius šventasis Jonas Paulius II su apaštališkuoju vizitu buvo atvykęs į Lietuvą, lankėsi Vilniuje, meldėsi Arkikatedroje, Aušros Vartuose, susitiko su tikinčiaisiais Šv. Dvasios bažnyčioje, Vingio parke, akademine bendruomene Vilniaus Šventų Jonų bažnyčioje. Šventasis Tėvas suteikė reikšmingų postūmių Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimui po totalitarizmo dešimtmečių.

2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskyrė Gintarą Grušą, kurio ingresas Vilniaus Arkikatedroje įvyko per arkivyskupijos globėjo šv. Jurgio minėjimą balandžio 23 d.

Vilniaus (arki)vyskupijos ordinarai, administratoriai ir valdytojai

  1. Vysk. Andriejus I, OFM 1388 m. vasara – 1398 XI 14
  2. Vysk. Jokūbas Plichta, OFM 1399 V 5 – 1407 II 7
  3. Vysk. Mikalojus I Gožkovskis 1408 I (16) – 1414
  4. Vysk. Petras iš Kustynės 1415 II 15 – 1421 XII 22
  5. Vysk. Motiejus I Vilnietis / Trakiškis 1422 V 4 – 1453 V 9
  6. Vysk. Mikalojus II iš Šalčininkų (Dzierzgowski) 1453 X 17 – 1467 IX 29
  7. Vysk. Jonas I Losovičius 1468 V 4 – 1481
  8. Vysk. Andriejus II Goškovičius 1481 VIII 27 – 1491
  9. Vysk. Albertas I Taboras 1492 IV 1 – 1507 III 27
  10. Vysk. Albertas II Radvila 1507 IX 10 – 1519 IV 19
  11. Vysk. Jonas II iš Lietuvos kunigaikščių 1519 IX 23 – 1536 III 15
  12. Vysk. Paulius Alšėniškis 1536 III 15 – 1555 IX 4
  13. Vysk. Valerijonas Protasevičius 1556 IV 10 – 1579 XII 31
  14. Vysk. Jurgis I kardinolas Radvila 1579 XII 31 – 1591 VIII 9
  15. Vysk. Benediktas Vaina 1600 VII 31 – 1615 X 22
  16. Vysk. Eustachijus Valavičius 1616 V 18 – 1630 I 9
  17. Vysk. Abraomas Vaina 1631 III 24 – 1649 IV 14
  18. Vysk. Jurgis II Tiškevičius 1649 XII 9 – 1656 I 17
  19. Vysk. Jonas III Karolis Daugėla Zaviša 1656 X 16 – 1661 III 9
  20. Vysk. Jurgis III Bialozoras 1661 XI 21 – 1665 V 17
  21. Vysk. Aleksandras I Sapiega 1667 VII 18 – 1671 V 22
  22. Vysk. Mikalojus III Steponas Pacas 1682 V 25 – 1684 V 8
  23. Vysk. Aleksandras II Kotovičius 1685 IV 9 – 1686 XI 30
  24. Vysk. Konstantinas Kazimieras Bžostovskis 1687 XI 24 – 1722 X 24
  25. Vysk. Motiejus II Juozapas Ancuta 1722 X 24 – 1723 I 18
  26. Vysk. Karolis I Petras Pancežinskis 1724 IX 11 – 1729 II 19
  27. Vysk. Mykolas Jonas Zenkavičius 1730 X 2 – 1762 I 23
  28. Vysk. Ignacas Jokūbas Masalskis 1762 III 29 – 1794 VI 28
  29. Vysk. Jonas Nepomukas Kosakovskis 1798 VIII 9 – 1808 VIII 26
  30. Vysk. Jeronimas Stroinovskis 1814 IX 26 – 1815 VIII 5
  31. Vysk. Andriejus III Benediktas Klangevičius 1840 XII 14 – 1841 XII 27
  32. Vysk. Vaclovas Žilinskis 1848 VII 3 – 1856 X 27
  33. Vysk. Adomas Stanislovas Krasinskis (Krasiński) 1858 IX 27 – 1883 III 15, nuo 1863 m. impeditus*
  34. Vysk. Karolis II Hrineveckis (Hryniewiecki) 1883 III 15 – 1889 XII 30, nuo 1885 m. impeditus
  35. Vysk. Antanas Pranciškus Audzevičius (Audziewicz) 1889 XII 30 – 1895 VI 10
  36. Vysk. Steponas Aleksandras Zvėravičius (Zwierowicz) 1897 VII 21 – 1902 IX 2
  37. Vysk. Eduardas Roppas (von Ropp) 1903 XI 9 – 1917 VII 25, nuo 1907 m. impeditus
  38. Vysk. Jurgis Matulaitis (Matulewicz) 1918 X 23 – 1925 VII 14
  39. Arkiv. Jonas Ciepliakas (Cieplak) 1925 XII 14 – 1926 II 17
  40. Arkiv. Romualdas Jalbžykovskis (Jałbrzykowski) 1926 VI 24 – 1955 VI 19, 1942–1944 m. impeditus, nuo 1945 m. rezidavo Balstogėje
  41. Arkiv. Julijonas Steponavičius 1989 II 07 – 1991 VI 18
  42. Arkiv. Audrys Juozas kardinolas Bačkis 1991 XII 24 – 2013 04 05
  43. Arkiv. Gintaras Grušas nuo 2013 04 05

impeditus – dėl pasaulietinės valdžios trukdymų negalėjo eiti pareigų.

Senesnių laikų vyskupų vardų originalo formos (lotyniškos, lenkiškos etc.) skirtinguose šaltiniuose įvairuoja, todėl nurodomi tik moksliniuose leidiniuose įsigalėję sulietuvinti variantai.

Jonas Domanovskis (1555–1556), kanauninkas, kapitulinis vikaras, valdytojas

Benediktas Vaina (1591–1592), prelatas, valdytojas

Kiprijonas (1592–1593), vyskupas koadjutorius, administratorius

Benediktas Vaina (1594–1600), kapitulinis vikaras, valdytojas

Jurgis Tiškevičius (1630–1631), vyskupas koadjutorius, administratorius

Gotardas Jonas Tyzenhauzas (1665–1666), vyskupas koadjutorius, administratorius

Mikalojus Slupskis (1671–1672), vyskupas sufraganas, administratorius, (1684–1685), vyskupas koadjutorius, administratorius

Boguslavas Korvinas-Gonsievskis (1723–1724; 1730), vyskupas, administratorius

Tomas Zenkovičius (1762), vyskupas, administratorius

Dovydas Pilchovskis (1793–1796), prelatas, valdytojas

Nikodemas Puzina (1808–1814; 1815–1816), vyskupas, administratorius

Stanislovas Bogužas Siestrencevičius (1816–1826), vyskupas, administratorius

Vincentas Mikuckis (1826–1827), prelatas, valdytojas

Kasparas Kazimieras Kolumna-Cieciševskis (1827–1828), vyskupas, administratorius

Andrius Benediktas Klongevičius (1829–1839), vyskupas, administratorius

Jonas Civinskis (1842–1846), vyskupas, administratorius

Antanas Fijalkovskis (1846), prelatas, valdytojas

Vaclovas Žilinskis (1846–1848), prelatas,valdytojas

Juozapas Bovkevičius (1863–1866), prelatas, valdytojas

Petras Žilinskis (1866–1883), prelatas, valdytojas

Liudvikas Zdanavičius (1886–1890; 1895–1897), prelatas, valdytojas

Viktoras Radzyminskis-Fronckevičius (1902–1904; 1907–1908), prelatas, valdytojas

Kazimieras Mikalojus Michalkevičius (1908–1918; 1925–1926), prelatas, valdytojas

Jonas Hanusevičius (1918), prelatas, valdytojas

Mečislovas Reinys (1942–1944; 1945–1946), arkivyskupas, administratorius

Edmundas Basys (1946–1949), kanauninkas, valdytojas

Juozapas Vaičiūnas (1949), kunigas, valdytojas

Kazimieras Paltarokas (1949–1958), vyskupas, administratorius

Julijonas Steponavičius (1958–1961; 1988–1989), vyskupas, administratorius

Česlovas Krivaitis (1961–1979), garbės kanauninkas, valdytojas

Algirdas Kazimieras Gutauskas (1979–1988), prelatas, valdytojas