Šventasis Kazimieras

Kazimiero_Koplycios_Fragmentas

Arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero (Karalių) koplyčios altoriaus fragmentas. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka.

…iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius…

Petras Skarga SJ
„Šv. Kazimiero, Lenkijos karalaičio, gyvenimas,
iš Lenkijos metraščių išrašytas“
(Vert. Petras Kimbrys)

 

Šv. Kazimiero gyvenimas

Šventasis Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkoje Krokuvos pilyje. Jis buvo trečiasis Kazimiero III Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus. Jo motina Elžbieta – imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas paveldėti Vengrijos karaliaus sostą, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę ir talkino tėvui įvairiuose valstybės reikaluose.

Kazimieras gavo gerą išsilavinimą. Jį auklėjo garsūs to meto mokytojai: žymus istorikas Janas Długoszas, pavadinęs auklėtinį „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“ bei italų humanistas, poetas ir diplomatas Filippas Buonaccorsis (Callimachas), žavėjęsis jaunuoliu, „kuris arba iš viso turėjo niekada negimti, arba būti amžinas“.

Apie karalaičio sugebėjimus bei valstybinę veiklą liudija tiek amžininkų atsiliepimai, tiek išlikę žinios apie jo rašytus laiškus, sakytas kalbas ir keli išlikę jų tekstai. Pirmą kartą, Długoszo liudijimu, Kazimieras sakęs sveikinimo kalbą savo tėvui būdamas 10 metų. 1472 m. liepos pradžioje karalaičio sakytoje humanistinio stiliaus kalboje pasitinkant popiežiaus legatą Marką Barbo buvo reiškiamos didelės karaliaus šeimos viltys dėl geresnių ryšių su popiežiumi bei jo palankumo, dėl sėkmingesnės bendros krikščioniškų valstybių kovos prieš turkus bei totorius.

Biografai, ypač popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, rinkęs žinias apie karalaičio gyvenimą, pabrėžė ypatingą karalaičio pamaldumą Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Esą jis gyvenęs su numylėta giesme „Omni die dic Mariae“ („Ausk Marijai…“) lūpose ir širdyje. Karalaitis, nepaisydamas savo luomo, rinkosi asketišką gyvenimo būdą: pasakojama jį slapta vilkėjus ašutinę, miegojus ant grindų, melstis ėjus net naktį prie uždarytų bažnyčios durų, dažnai pasninkavus, niekad neištarus nereikalingo žodžio. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: ryte – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.

Geriausiai jaunąjį karalaitį charakterizuojanti dorybė – skaistumas, kurio jis nenorėjo išsižadėti raginamas artimųjų ir net mirties akivaizdoje. Mat to meto gydytojai laikė nusižengimą skaistybei veiksminga priemone gintis nuo džiovos, kuri kamavo gležną Kazimiero kūną. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų, 1484 m. kovo 4 d. švintant Gardino pilyje. Iškeliavo pas Dievą išklausęs šv. Mišias ir priėmęs Švč. Sakramentą. Jo palaikai atlydėti į Vilnių ir palaidoti Katedros Karališkojoje koplyčioje, 1604 m. perkelti į Goštautų koplyčią, o 1636 m. iškilmingai perlaidoti naujoje šventajam skirtoje koplyčioje.

 

Šv. Kazimiero kanonizacija

XVI a. pradžioje skelbimo šventaisiais (kanonizacijos) procesas susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmojoje vietiniai Bažnyčios hierarchai rinko bendras žinias apie sklindančią šventojo šlovę (fama sanctitatis), apie jo užtarimu vykstančius stebuklus. Antrajame etape speciali komisija atlikdavo kruopštų tyrimą (inquisitio in partibus – tyrimas už Romos ribų, kraštuose, kur gyveno ir mirė norimas kanonizuoti asmuo). Paskutinioji proceso fazė vyko Romos Kurijoje, kur surinkta medžiaga po sudėtingų formalių procedūrų buvo paruošiama galutiniam svarstymui kardinolų susirinkime, dalyvaujant popiežiui, kuris turi išimtinę skelbimo šventaisiais teisę.

Šventumu bei stebuklais išsyk po mirties ėmusio garsėti karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesas vyko komplikuotai bei ilgai. Jo pradžia laikytini 1517 m., kuomet popiežius Leonas X po ilgų ir daugkartinių ankstesnių prašymų tuo tikslu paskyrė komisiją, kurią sudarė Gniezno arkivyskupas Jonas Laskis, Lenkijos pakancleris Pšemyslio vyskupas Petras Tomickis bei, tikriausiai, Vilniaus vyskupas Albertas Radvila.

Pirmoji komisija nedaug tenuveikė. Dėl šios priežasties bei kitų, diplomatinių, reikalų į Lenkiją bei Lietuvą popiežius nusprendė pasiųsti specialų legatą – italų vyskupą Zachariją Ferrerį. Šis dignitorius 1520 m. per trumpą laiką – penkis Lietuvoje praleistus mėnesius – atliko didelį darbą, surinkęs ir paruošęs tolesnei proceso eigai būtiną medžiagą bei parašęs šv. Kazimiero biografiją. Joje pateikiamas trumpas, bet šiandien mums brangus šventojo išvaizdos apibūdinimas, padedantis gyviau įsivaizduoti gražios išvaizdos bei sielos jaunuolį. Legatas išsamiai pasakojo apie „retą ir ankstesniaisiais amžiais, o mūsų laikais negirdėtą“ karo įvykį – Kazimiero užtarimu lietuvių laimėtą pergalę prieš kur kas didesnę Maskvos kariuomenę. Ferreris teigė, kad prie karalaičio kapo kasdien vyksta vis daugiau stebuklingų pagijimų ir „net atgyja mirusieji“.

Nėra išlikę patikimų duomenų apie popiežiaus sprendimus, priimtus po Ferrerio misijos, tačiau 1583 m. išėjusioje pirmojoje Romos martirologijos laidoje karalaitis Kazimieras figūruoja kaip popiežiaus Leono X įrašytas „į šventųjų skaičių“. Žinoma, kad tiek Lenkijos karalius, Vilniaus vyskupas ir kapitula, tiek Romos kurija XVI a. pabaigoje neabejojo, jog Kazimieras jau paskelbtas šventuoju. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII breve Quae ad sanctorum pakėlė šv. Kazimiero šventę į aukštesnį laipsnį, patvirtino šventojo Mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus skaitinius. Nuo 1636 m. šv. Kazimieras gerbiamas kaip Lietuvos ir Lenkijos globėjas, o 1948 m. jis paskelbtas viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju.

 

Šv. Kazimiero gerbimas

Jau pačioje XVI a. pradžioje prie Kazimiero kapo Vilniaus katedroje buvo gausu vaškinių votų, liudijančių pagijimus, įvykusius meldžiant šventojo karalaičio užtarimo – apie tai byloja 1513 m. Andriaus Krzyckio sukurta odė. Maldininkų ypač pagausėjo, kai 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė Karališkosios koplyčios lankytojams visuotinius atlaidus.

Praėjus šimtmečiui šv. Kazimiero kultas įsitvirtino ir 1604 m. gegužę jo garbei Vilniuje surengtos pirmosios didžiosios iškilmės. Jų metu į Vilnių iškilmingai įnešta „labarum“ – iš Romos atvežta ir popiežiaus pašventinta šv. Kazimiero vėliava. Greičiausiai ją parūpino Vilniaus katedros kanauninkas Grigalius Sviencickis, parašęs šventojo biografiją ir važiavęs pas Šventąjį Tėvą prašyti, idant šv. Kazimiero kultas būtų oficialiai patvirtintas. Toji vėliava buvusi pasiūta iš raudono aksomo, su šv. Kazimiero atvaizdu. To paties kan. Sviencickio rūpesčiu 1603 m. Romoje išleisti liturginiai šv.Kazimiero šventės tekstai mišiolui ir brevijoriui su pirmajame puslapyje įdėtu Giacomo Lauro išgraviruotu šventojo paveikslu.

1604 m. Vilniuje didžiųjų iškilmių trečiąją dieną buvo padėtas kertinis akmuo didelei ir įspūdingai šv. Kazimierui dedikuotai jėzuitų bažnyčiai. 1609 m. karaliui Zigmantui Vazai atvykus į Vilnių, karališkajai šeimai dalyvaujant Akademijos auklėtiniai suvaidino pjesę apie šv. Kazimierą. 1616 m. kovo 4 d. į šventę Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje iš visos Lietuvos susirinko tiek daug žmonių, kad nesutilpo naujojoje didelėje šventovėje. 1636 m. šv. Kazimiero diena jau buvo švenčiama su iškilmėmis, skirtomis išskirtinai pagrindiniams tautų globėjams. Taip katalikai ją mini ir šiandien, o netikintiems kazimierinės – pamėgtos Kaziuko mugės, amatų šventės dienos.

Dangiškasis Globėjas lydi Lietuvą visose istorijos išmėginimuose. Jo veidas žvelgia iš paveikslų ir freskų, nuo pakelės kryžių ir koplytėlių, jo vardas – brolijų, draugijų, mokyklų, vietovių pavadinimuose, žmonių pavardėse ir krikštavardžiuose.

Daugiau informacijos apie šv. Kazimierą

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt