Turbūt dauguma iš mūsų mėgstame skaityti knygas. Turime savo mėgstamą autorių. Man taip pat patinka skaityti knygas. Prisimenu laiką, kai pradėjau lankyti mokyklą, mano mėgstama vieta, kur dažnai apsilankydavau, – netoli namų esanti biblioteka. Namuose eidavau miegoti paskutinis, o kad mama nematytų, jog aš dar nemiegu, uždengdavau kruopščiai kambario duris, kad nesklistų šviesa, ir toliau skaitydavau. Kaip sakant, tada skaitydavau iki pergalės, kol užmigdavau. Aišku, netrukus buvau demaskuotas su tokiais savo triukais, bet kažkaip mes susitardavome. Šiek tiek gaudavau barti, kad neinu laiku miegoti. Bet ką darysi, taip norėdavosi perskaityti dar vieną skyrių, nes įdomu sužinoti, o kaip ten bus toliau.
Kai lankiau mažesnes klases, mane labai traukdavo literatūra, kurioje buvo aprašomi įvairūs nuotykiai, kelionės, kitos šalys. Labai patikdavo serija – „Drąsiųjų keliai“. O kadangi šalia esanti biblioteka buvo nedidelė, centrinė miesto biblioteka buvo toliau nuo namų, todėl neretai, kai ateidavau paimti naujos knygos, bibliotekininkė mane pažindavo ir jos pirmas sakinys būdavo toks: „Šiandien naujienų nėra, visos senos knygos“. Aišku, šiek tiek nuliūsdavau, bet, ką darysi, intensyviai ieškodamas vis rasdavau ką nors dar neskaityto. O vėliau atradau knygų seriją, kuri vadinosi „Siluetai“. Iš pradžių ji neatrodė kažkokia įdomi – žymių žmonių biografijos, kažkaip man trūko aštresnio siužeto, nuotykių. Bet su metais ji man pradėjo labai patikti, nes joje išleistos žymių pasaulio dailininkų, kompozitorių, rašytojų, mokslininkų biografijos. Ir žinote, skaitydamas tą seriją aš atradau nemažai įdomių ir pamokančių dalykų. Supratau, jog tikros gyvenimo istorijos gali labai praturtinti mūsų pažinimą.
Šiandien taip pat norisi paskaityti gerų knygų, bet, aišku, laiko tam lieka vis mažiau. Aš asmeniškai turiu vieną autorių, kuris mane labai kalbina. Be galo įdomios jo knygos. Tikrai vertos skaitymo. Ir pastaruoju metu, ypač artėjant jubiliejui, aš vis dažniau susimąstydavau apie Jo kūrinius. Mintimis sugrįždavau prie tų knygų, prisimindavau jose aprašytus žmonės, jų istorijas, kurios man buvo labai svarbios. Ir taip būdavo gera. Ar žinote, kaip vadinasi tas autorius? Jis turėtų būti jums tikrai žinomas, nes labai populiarus. Jis yra biografinių knygų rašytojas, parašęs daug nuostabių knygų. Jis labai produktyvus, nes šiuo metu rašo vis kitas knygas. Na pabandykime spėti? Kas Jis?
Atrodo taip paprasta – tai Dievas, kurio rankose mes kiekvienas esame kaip tas rašiklis, rašantis į gyvenimo lapą lygesnes ar kreivas raides. Rašiklis skirtingai brėžia žodžių linijas į gyvenimo popierių. Kartais tie žodžiai yra matomi labai ryškiai, parašyti didelėmis raidėmis, o kartais tos raidės būna vos įžiūrimos ir mažos. Tačiau jos visos turi savą istoriją, nesumeluotą, kartais paženklintą įvairių išbandymų, sunkumų.
Rašant savo gyvenimo istoriją, mes sutinkame kitus žmones. Neįmanoma rašyti biografiją ir išvengti susitikimų. Dievo knygų pagrindiniai veikėjai esame mes. Jis turi paruošęs kiekvienam iš mūsų skirtingas biografijas ir nuotykius. Tai nėra kažkoks fatalizmas, iš anksto nulemtas, kuris supančiotų mūsų veiksmus. Ne, kiekvienas turėdamas laisvą valią, mes pasielgiame taip, kaip Jis jau nuo amžių yra pramatęs savo scenarijuje. Jis mus myli, tačiau kartu gerbia mūsų laisvą valią. Jo rankose mes esame taip laisvai, jog kartais mums gali atrodyti, jog mes esame tų knygų autoriai ir tik mes galime pakeisti visą pasaulį su savo sprendimais ar norais. Tačiau tikrasis Autorius tyliai stebi mus ir kiekvieną dieną atverčia naują mūsų gyvenimo puslapį.
Todėl šiandien minėdamas brangią savo gimimo dieną, noriu padėkoti šiam nuostabiam Autoriui už tą knygą, kuri prasidėjo prieš 50 metų.
Noriu padėkoti savo tėveliams, kurių dėka pagal to didžiojo Autoriaus scenarijų atėjau į šią žemę. Tėveliui šiandien noriu pasiųsti savo maldos gėles į amžinybę, o Mamai, kuri kartu dalyvauja šiose šv. Mišiose, ištarti nuoširdų ačiū ir melsti Dievo palaimos už jos pastangas dėl manęs. Noriu padėkoti visiems savo gyvenimo knygos sutiktiems žmonėms, už tai, kad jie iliustravo mano istoriją savo susitikimais. Iš tikro, jūs esate mano gyvenimo knygos iliustracijos.
Ir šiandien, kai jūs esate kartu su manimi, man padedate vėl paimti į savo rankas tą knygą, vėl iš naujo atversti ją, prisiminti tuos malonius sutikimus, įsimintinas akimirkas ir dėkoti Dievui už Jo begalinį gerumą. Šiandien šiose šv. Mišiose mes kiekvienas tarsi iš naujo atsiverčiame savo gyvenimo knygos tam tikrus puslapius. Kaip gera jus visus prisiminti. Čia man į galvą ateina belgų rašytojo Phil Bosmans žodžiai: „Man nereikia turėti, kad viskas teiktų džiaugsmą. Kai žvelgiu į mažus dalykus ir mažus, paprastus žmones, juose aš pamatau tiek daug. Atviromis ir užmerktomis akimis atrandu tiek daug netikėtumų ir stebuklų. Visuose dalykuose yra prarasto rojaus prisiminimas“.
Todėl noriu iš širdies padėkoti Dievui, didžiajam mano gyvenimo knygos Autoriui, kad jis leido man sutikti tiek daug nuostabių žmonių įvairiose vietose. Matydamas jus, aš trumpam grįžtu į tuos mielus praeities susitikimus, keliones, parapijas, kunigų seminariją. Ačiū jums už jūsų gerumą.
Išskirtinė padėka Vilniaus arkivyskupui metropolitui Gintarui už Jo tėvišką globą, supratimą ir patarimus. Nuoširdus ačiū Kauno arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui. Jis buvo mano vyskupas Telšiuose, kuris mane išleido į vyskupystę. Pamenu tą vakarą, kai atidaviau katedros raktus naujam parapijos klebonui, o man arkivyskupas Kęstutis uždėjo ant kaklo vyskupišką kryžių.
Dėkoju iš širdies vyskupui Arūnui, kardinolui Audriui Juozui ir visai arkivyskupijos komandai: kunigams, kurijos, ekonomo tarnybos darbuotojams ir visiems arkivyskupijos tikintiesiems. Labai dėkingas apaštaliniam nuncijui Petar Antun Rajič už Jo betarpišką bendravimą. Kaip gera prisiminti LVK sekretoriato ir Katalikų pasaulio leidyklos bičiulius. Kiekvienas iš jūsų savo patirtimi ar patarimu, malda ar tiesiog bendryste man padedate augti savo pašaukimo kelyje.
Nuoširdus ačiū pirmiesiems klebonams, kurie man padėjo formuotis kunigiškame kelyje: prelatui Juozui Šiuriui, pas kurį pradėjau patarnauti šv. Mišioms Telšių katedroje, buvau klieriku. Didelis ačiū kanauninkui Jonui Paulauskui, kuris mane taip nuostabiai įvedė į klebonystės kelią. Tariu dėkingumo kupiną ačiū kurso draugams, kitų vyskupijų kunigams, bičiuliams ir tikintiesiems.
Dėkingas esu pašvęstojo gyvenimo atstovams: broliams ir sesėms. Jūsų malda ir palaikymas visada man yra didžiulė parama.
Begalinis dėkingumas Vilniaus arkikatedros kunigams ir parapijiečiams, o taip pat įvairių parapijų kunigams ir tikintiesiems. Jūs esate Dievo dovana man.
Labai džiaugiuosi ir dėkoju už krikščionišką bendrystę evangelikų liuteronų vyskupui Mindaugui Sabučiui bei jo bendruomenės kunigams ir tikintiesiems, o taip pat visiems krikščionims, su kuriais galime kartu žengti vienu Kristaus pramintu keliu. Man tai yra labai brangu.
Negaliu nepaminėti Maltos Ordino ir Carito, pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojų ir savanorių. Jūsų darbas yra vertas gilios pagarbos. Tai mane įkvepia gerumui.
Sunku visus išvardinti. Esu dėkingas giminaičiams, draugams, pažįstamiems, kurie kartu yra su manimi. Nesinori nė vieno užmiršti. Todėl tariu visiems nuoširdų ačiū už tuos susitikimus ir bendrystę. Būkite Dievo palaiminti.
Mūsų gyvenime nėra atsitiktinių susitikimų. Visi jie turi savo prasmę. Mes tik mokėkime tai pastebėti ir suprasti. Kartais pagalvoju, kad mes mažai dėmesio skiriame atsitiktiniam susitikimui. Paprastam pakalbinimui kelyje, pasilabinimui, netikėtam klausimui ar tiesiog šypsenai kitam žmogui. Juk tai iš tikro yra nuostabi proga skelbti Evangeliją, kuria gyvename šiandien. Juk tai yra mūsų nuotykiai dabar. Ką tik skaitėme Dievo Žodį, kuris parašytas iš Apaštalų Darbų. Pagalvojau, per daug formalus pavadinimas. Šiuolaikinį žmogų, ypač jauną, kaip mane tada vaikystėje, galbūt labiau kalbintų pavadinimas „Apaštalų nuotykiai“. Gal tada būčiau skaitęs ne „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas, bet Šventąjį Raštą. Nes mūsų gyvenimas yra kaip įdomus nuotykis, kuris talpina savo žinią. Ir visas Šventasis Raštas yra žinia, Geroji naujiena. Todėl norisi palinkėti mums visiems, kad mūsų gyvenimai, susitikimai ir bendravimas neštų Gerąją naujieną tiems, kuriuos sutiksime savo gyvenimo kelyje.
Užbaigdamas savo žodį, noriu prisiminti, kaip svarbu branginti kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ne tik dėkoti už gyvenimą, bet dėkoti už kiekvieną akimirką, nes viskas yra Dievo dovana, net ir mažiausia sekundė. Pasidalinsiu prancūzų rašytojos, poetės Madeleine Delbrêl žodžiais, ką reiškia „kiekvieną dieną gyventi…“
Kiekvienas rytas yra prasidedanti diena, kurią mes gauname iš Dievo rankų.
Dievas mums duoda naują dieną, kurią Pats paruošė mums.
Tai nėra nei „per daug“, nei „per mažai“, tai yra tiek „kiek reikia“.
Tai nėra nieko „šiaip sau“ ir nieko „nieko gero“.
Tai yra skirta mums, kad taptų kiekvienos mūsų dienos šedevras, išgyventas mūsų jausmais, mintimis, širdimi ir visu savimi.
Dažnai mes žvelgiame į prabėgančią dieną tik kaip savo darbo kalendoriaus eilinį puslapį, kurį neretai norime kuo greičiau užversti.
Dažnai mes duodamą dieną priimame lengvabūdiškai, tarsi tai būtų paprastas popieriaus lapas, kurį naudojame kaip juodraštį.
Jei sugebėtume pažvelgti į kiekvieną savo gyvenimo dieną iš „kito šono“, iš „kitos pusės“, negu įprastai žiūrime,
matyti kaip ir kam Dievas ruošia mums šią dieną,
pradedant nuo amžių amžių glūdumos,
suvoktume jos vertę ir prasmę,
tos vienintelės mūsų gyvenimo dienos… kuri vadinasi šiandiena.
Amen.
Vyskupo Dariaus Trijonio homilija šv. Mišiose, minint 50 metų jubiliejų Vilniaus Katedroje 2023 m. balandžio 21 d.