Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Lygiai prieš dešimt metų nuo šios ambonos pradėjau savo tarnystę kaip arkivyskupas ir savo pirmą pamokslą pradėjau šiais žodžiais: „Šiomis pamaldomis mes visi kartu pradedame naują Vilniaus arkivyskupijos kelionės tarpsnį. Šiandienos apmąstymui labai tinka keliaujančios Dievo Tautos įvaizdis, kurį Vatikano II Susirinkimo Tėvai pasirinko kaip svarbiausią Bažnyčios apibūdinimą“. Tuomet mes šventėme Tikėjimo metus, buvo ką tik atsistatydinęs popiežius Benediktas XVI, ką tik išrinktas popiežius Pranciškus, ir Visuotinė Bažnyčia, ir Vilniaus arkivyskupija pradėjo naują etapą.
Šiais ir praėjusiais metais mes einame sinodiniu keliu. Popiežiaus Pranciškaus kvietimas – įsisavinti, kad mes kaip Bažnyčia einame kartu, einame kartu Dievo karalystės link. Atliepiamojoje psalmėje giedojome „Viešpatie, tu parodysi man taką, kuris į gyvenimą veda“. Tas kelias – džiaugsmais ir sunkumais pažymėtas kelias, kuris į gyvenimą veda. Viešpats įsakė kiekvienam iš mūsų: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Šios dienos Evangelija, kai mokiniai eina į Emausą ir sutinka Jėzų, duoda mus įžvalgų, kaip turime eiti šiuo gyvenimo keliu. Mes turime eiti kartu su Jėzumi. Kiekvienas vyskupas, kunigas, pašvęstieji, šeimos nariai, pavieniai tikintieji – esame pašaukti eiti tuo keliu su Jėzumi. Tas įvaizdis – būti vienu iš mokinių, einančių kelyje į Emausą – apibūdina kiekvieną iš mūsų ir mūsų kelią.
Pirmiausia, jie eina tuo keliu kalbėdami, kas vyko pastarosiomis dienomis, bet tuo metu jie eina be Jėzaus ir juos slegia rūpesčiai. Tas pats atsitinka kiekvienam iš mūsų, kai mes einame gyvenimo keliu ir bandome eiti be Jėzaus. Nuolatos mus spaudžia kasdienės žinios ir dažniausiai jos nėra geros. Jos kelia mumyse nerimą ir slegia: ar karas, ar nelaimės pasaulyje, pandemijos, ar eiliniai sunkumai gyvenime. Tos žinios, kaip ir tiems mokiniams, sukasi galvoje, galvojame, ką mums daryti. Ir tada prieina Jėzus bei Jis juos prakalbina. Bet Jis nelieka prie tų kasdienių žinių ir sunkumų, Jis jiems atskleidžia Šventojo Rašto žodžius ir per tuos žodžius Jis naujoje perspektyvoje aiškina, kas darosi aplink juos. Todėl taip svarbu mums imti Šventąjį Raštą kasdien ir skaityti, kad jis nušviestų šiandienos pasaulį, kad mūsų neslėgtų tie kasdieniai rūpesčiai.
Aiškindamas jiems Dievo Žodį ir pranašystes, Jėzus labai subtiliai su jais užmezga asmeninį santykį. Užmezga tokį santykį, kad pasiekus namus, nors Jėzus siekia nuduoti, kad jis eina toliau, jų santykis su Jėzumi išjudina, kad jie pakviestų Jį pasilikti kartu. Jie atpažino, kad gera būti su šiuo žmogumi, su Jėzumi: „Pasilik su mumis“. Ir tada prie stalo Jis laužydamas duoną atveria jiems akis, kad jie prisimintų Didįjį ketvirtadienį, kad atpažintų Jį iš to duonos laužymo. Juos užtvindo džiaugsmas. Mokiniai grįžta atgal pas likusius brolius su jais džiaugtis.
Šiame kelyje yra vienas aspektas, kuris dažnai nebepastebimas, – tai Jėzaus gailestingumas. Jis gailestingai nepalieka jų eiti keliu skęstant savo rūpesčiuose. Pats prisiartina, kad juos išgelbėtų, ištrauktų iš gyvenimą slegiančių rūpesčių. Jėzus gailestingas, nes Jis atskleidžia mokiniams, ir tuo pačiu mums, save patį, kad ir mes galėtume Jį pažinti. Jis gailestingas, nes nepriekaištavo mokiniams dėl jų padarytų nuodėmių. Jis nė žodžio nesako, kad „jūs Jėzų palikot vieną mirti ant kryžiaus“. Jis gailestingas mums mūsų gyvenimo kelyje todėl, kad yra pasiruošęs atleisti mums mūsų nuodėmes, kad galėtume džiaugtis kartu su Juo.
Šiandien ypač norisi padėkoti bendrakeleiviams šiame kelyje, ypač per pastaruosius dešimt metų nueitame kelyje. Pirmiausia Dievui, kad mums visiems davė išgyventi šią kelionę kartu Bažnyčioje.
Dėkoju kardinolui Audriui Juozui, kad jis pastatė tvirtus pamatus per daugiau nei 20 metų vadovavimo šiai vyskupijai, bet taip pat jos neapleidžia, savo tylia malda šiuos dešimt metų lydi. Dėkoju broliams vyskupams, kurie tikrai yra bendrakeleiviai, palaiko sunkumuose ir dalinasi džiaugsmais. Dėkoju apaštaliniam nuncijui ir jo pirmtakams, kad savo buvimu čia leidžia patirti Šventojo Tėvo rūpestį ir artumą mums Lietuvoje.
Dėkoju broliams kunigams, pašvęstojo gyvenimo broliams ir seserims, visiems pasauliečiams. Dėkoju visoms parapijoms kaip bendruomenėms, judėjimams, maldos grupėms, dėkoju mūsų rėmėjams ir geradariams čia, Lietuvoje, ir užsienyje.
Šiandien ypač noriu prisiminti tuos, kurie jau yra pasiekę žemiškos kelionės pabaigą per šiuos dešimt metų: tiek savo tėvelius, tiek kunigus, tiek tikinčiuosius, kurie per tuos metus iškeliavo. Kai kurie jau pasiekė amžinybės džiaugsmą su Viešpačiu, kiti – kliaujasi mūsų maldų. Mes turime tokią dovaną – galimybę pelnyti kasdien atlaidus, meldžiantis Dievo gailestingumo vainikėlį. Nepamirškime tų, kurie prieš mus jau užbaigė žemiškos kelionės dalį. Jie jau toje puotoje. Ir vėliau Mišių metu, kai aš kelsiu Ostiją ir sakysiu „štai Dievo Avinėlis, laimingi pakviesti į Avinėlio puotą“ – tai galime kartu su mokiniais tarti žodį: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).
Sekmadienis, kaip ir kiekviena diena, mums gali būti šventė su Viešpačiu kelyje, kai dėl Jėzaus artumo Jo žodyje ir Eucharistijoje mūsų širdys dega ir aidi Viešpaties žodžiai: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Arba kai artimieji pasakė neregiui: „Drąsos. Kelkis, Jis tave šaukia!“ (Mk 10, 49). Taip ir mums šiandieną Viešpats taria: „Drąsos“. Eikime toliau kartu su Juo tuo keliu, kuris į gyvenimą veda. Tebūna visos mūsų dienos kaip šventė Viešpatyje. Amen.
Arkivyskupo Gintaro Grušo homilija šv. Mišiose, švenčiant įžengimo į Vilniaus arkivyskupo sostą 10 metų sukaktį. Vilniaus Katedra, 2023 m. balandžio 22 d.