Šventų Mišių auka dedamės prie visos tautos linkėjimų Lietuvos Prezidentui prašydami jam Dievo malonės ir pagalbos vadovaujant mūsų šaliai.
Šiomis dienomis ne kartą buvo girdėti ir vilties, ir nerimo kupini klausimai: ar pavyks suvienyti suskaldytą ir supriešintą mūsų tautą? Ar ateis pagaliau taika ir ramybė į mūsų namus, į mūsų šalį?
Manau, kad to jau keturiolika metų trokšta visi Lietuvos žmonės. Ko mes tikimės iš mūsų šalies vadovų? Ko laukiame iš Prezidento? Argi nesame panašūs į Kristaus laikų žydų tautą, kuri laukė ir troško, kad atėjęs Mesijas išspręstų visas jų žemiškas problemas? Net artimiausi jo bičiuliai apaštalai ginčijosi dėl aukštesnių vietų. Ar ši dviejų tūkstančių metų senumo istorija nesikartoja ir mūsų dienomis?
Susimąstykime apie šios dienos Evangeliją, kurioje taip aiškiai atsispindi mūsų dabartinis gyvenimas. Pirmieji Evangelijos žodžiai verčia kiekvieną atsigręžti į savo širdį: „geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga“ (Lk 6, 45).
Per pranašą Jeremiją Dievas žada savo tautai: „įdiegsiu jiems savo įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį“ (31, 33). Dievas į kiekvieno žmogaus širdį įrašė aiškias moralines nuostatas. Kristus mokė žmones pažinti šias nuostatas ir jomis gyventi, nes mūsų amžinąjį likimą nulems ne tai, ką mes sakome, bet tai ką darome, mūsų žodžius turi lydėti moralinis įsipareigojimas. „Kam vadinate mane ‚Viešpatie, Viešpatie, o nedarote, ką sakau?“ (Lk 6,46), – priekaištauja Kristus.
Kokią tragediją lemia žodžių ir darbų priešprieša, Kristus atskleidžia šios dienos Evangelijos pasakojime apie protingą ir paiką žmogų, sumaniusius pasistatyti namą. Išmintingasis „giliai iškasė duobę“ ir pastatė namą ant uolos, o paikasis pasirinko lengvesnį ir greitesnį būdą: jis pastatė namą ant smėlio. Iš pradžių gal ir nebuvo matyti, kuo skiriasi abu namai, nes tai slypėjo pamatuose. Bet atėjus išbandymui atsiskleidė lemtingasis skirtumas. Namas ant uolos atlaikė audrą, o namas ant smėlio buvo sugriautas.
Pažvelkime kiekvienas į savo gyvenimą ir į tautos gyvenimą. Staigios pervartos privertė mus rūpintis gausiomis naujomis statybomis. Iš pradžių buvo labai sunku atskirti, kas yra kas. Kiek daug gražių žodžių! Kiek masinančių pažadų. Lietuva skelbėsi esanti katalikiškas kraštas. Dauguma – pakrikštyti, eina į bažnyčią, priima sakramentus… Drąsiai galime sakyti, kad visiems tinka palyginimo pradžioje ištarti Kristaus žodžiai, kad jie „ateina pas mane ir klausosi mano žodžių“. Tačiau ar juos vykdo? Tik audra atskleidžia tikrą tiesą. Krizės, nelaimės išduoda, koks yra žmogus.
Šventasis Jonas labai griežtai sako: „Kas sakosi jį (Kristų) pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis“. (1 Jn 2,4). Priėmęs Kristaus krikštą ir tapęs Bažnyčios bendrijos nariu, esi įpareigotas tai, ką žinai ir sakai, paversti tikrove. Kristus savo sekėjams pateikia ne lengvutį etinių taisyklių rinkinėlį, bet radikalų, visiška atsakomybe ir Dievo įsakymais paremtą kelią. Krikščionis negali būti viešosios nuomonės linguojama nendrė, bet tvirtas Dievo žodžio formuojamas žmogus.
Nuoširdžiai paklauskime savęs: ar ne per daug dažnai pasirinkdavome lengvesnį būdą – susiręsti namą ant smėlio? Kur gi tos mūsų smėlio pilys, į kurias sudėta tiek daug vilčių? Didesnės ar mažesnės audros seniai jas išblaškė nepalikdamos nė ženklo.
Nelaimė ne tuomet, kai mums kas nors nesiseka, ko nors nesugebame, nemokame, ar suklystame. Nelaimė ir tragedija tuomet, jei to nenorime matyti ir pripažinti; nenorime iš to pasimokyti ir klaidas atitaisyti. Šventasis Jonas Apreiškimo knygoje labai iškalbingai perspėja: „Tu juk sakai: ‚Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nestokoju,‘ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17).
Esame prislėgti daugybės problemų, kurios mums atrodo didelės, tiesiog neįveikiamos. Žmogus dažnai pasijunta traiškomas technokratijos mašinos, gniuždomas politinių, socialinių ir ekonominių jėgų, pasiklydęs virtualios erdvės džiunglėse. Šioje nusivylimų dirvoje išdygsta bejėgiško pykčio daigai, kurie ardo ir graužia tautos pamatus. Tačiau toje pačioje dirvoje gali augti ir krikščioniškas ryžtas. Tereikia atrasti jėgų iškasti gilesnius pamatus, kurie pasiektų Dievo Įsakymų plokštę. Ji vienintelė yra nepaperkama, neišduodanti, nesikeičianti sulig kiekviena valdžios, sistemos ar situacijos permaina.
Valstybė egzistuoja, kad kiekvienas žmogus galėtų oriai ir garbingai gyventi, jos socialinės struktūros turi užtikrinti gėrio skleidimą ir pažaboti blogį. Pernelyg dažnai galvojame, kad krikščioniui pakanka tik kovoti su blogio pasekmėmis: priglausti našlaičius ir senelius, globoti vargšus, lankyti kalinius… Krikščionis privalo pakeisti struktūras, dėl kurių kyla blogis. Jis neturi bijoti tapti prieštaravimo ženklu pasaulyje. Neturime nusišalinti nuo pareigos stiprinti šeimas, kurti įstatymus ir institucijas, kurios garantuotų teisingumą ir asmens orumą.
Mūsų tautai trūksta gyvenimo, kuris remtųsi Kristaus Gerąja Žinia. Tai ji yra neužgęstanti šviesa klaidžiuos žemiškojo gyvenimo keliuose. Kiekvienas esame pašaukti skleisti šią Dievo Žinią pasaulyje. Kiekvienam iš mūsų yra suteikta tam tikra dovana, kaip girdėjome šios dienos pirmajame skaitinyje. Tą iš Dievo gautą dovaną atidavę bendrajam gėriui, galime pastatyti valstybės namą ant uolos, be suskilimų ir pasidalinimų. Juk visi esame vieno Tėvo vaikai. Jeigu suprasime šios uolos svarbą mūsų gyvenime, jokios audros neįstengs sugriauti mūsų Tėvynės rūmo.
Tai yra uždavinys ir įpareigojimas ne tik mūsų šalies vadovams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Visi drauge turime imtis atsakomybės už savo kraštą naudodamiesi iš Dievo gautomis dovanomis. Dievas vienas yra visų mūsų Kūrėjas, o kiekvienas žmogus – brolis ir sesuo.
Palikę šalikelėje sugriuvusių iliuzijų namų liekanas, imkimės statyti savo ateitį ant tvirtos uolos. Tepadeda Dievas mūsų vadovams atrasti drąsos ir ryžto rinktis tikrąsias, gyvenimo išbandytas vertybes, kurios įgalintų sumūryti tvirtus pamatus, o ant jų pastatyti audrų nebijantį valstybės rūmą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas