2006 m. Tautos šventei Vilniaus arkikatedroje

Žmogui yra duota atmintis. Duota ne tik tam, kad suvoktų savo asmeninį gyvenimą, tenkintų individualius poreikius. Atmintis yra ir tam, kad žmogus pažinęs supantį pasaulį, jo praeitį, prisiimtų atsakomybę už bendruomenę, už bendrąjį gėrį. Mūsų švenčių datos, lemtingų patyrimų įrėžtos į tautos gyvenimą, yra gyva atmintis, kurią privalome puoselėti. Jas turime priminti vieni kitiems kaip mūsų šiandienio gyvenimo prasmės šaltinius ir atsakomybės už rytdieną gaires. Vasario 16-toji visiems laikams įėjo į mūsų tautos istoriją kaip Laisvės ir Nepriklausomybės diena, kurią išsaugojome okupacijos ir tremties metais, kurią vėl įkūnijo Kovo 11-toji.

Kasmet dėkodami Dievui už savo tautos laisvę, žvelgiame į šiandienį gyvenimą klausdami: ar mes esame laisva tauta? Ar mes išsaugojome laisvę valstybėje ir savyje? Kuo remiasi mūsų laisvė? Kas yra jos pamatas?

Šios dienos pirmajame skaitinyje Jokūbas laiške krikščionių bendruomenėms sako: Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“, jūs gerai darote; bet, jeigu vadovaujatės palankumu atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai (Jok 2, 8–9).

Meilės įsakymas vadinamas „karališku“, nes jis yra visos žmonijos egzistencijos pamatas. Meilė Tėvynei, tautai prasideda nuo meilės artimui, kiekvienam žmogui. Šventasis Raštas kalba ne vien apie jausminę palankumo kitam išraišką, bet ir apie atsakingą, tik laisvam žmogui duotą meilę. Toks žmogus dalijasi šia meile kaip dovana, nelaukdamas atlygio ir nederėdamas kainos. Deja, kaip dažnai mes nematome, už ką, kodėl turėtume kitą mylėti. Sustojame prie lemtingos mainų meile ribos, nepajėgdami jos peržengti ir sverdami meilę kaip druską.

Ne kartą teko girdėti iš jaunų žmonių lūpų žodžius: Ką man davė Tėvynė, kad aš ją mylėčiau? Mano tėvynė ten, kur aš galiu gerai uždirbti, kur man patogu gyventi. Viena vertus, negalime smerkti šių jaunų žmonių, nes jų norai teisėti: kiekvienas žmogus turi teisę į orų ir sotų gyvenimą. Kiekvienas turi teisę tokį gyvenimą sąžiningai užsitarnauti. Tačiau, ar viską lemia tik turtai ir pinigai? Juk ir turtuolių namuose kančia bei nusivylimas yra dažnas svečias. Matyt, problema glūdi daug giliau – turėtume drąsiai į ją pažvelgti. Turėtume klausti, ar smulkmeniškai matuojantys naudą bei atlygį turi dvasios laisvės patirties, gavo atsakingos, nesavanaudiškos meilės pamokas.

Dievas sukūrė žmogų iš meilės ir įdiegė jam į širdį beribį meilės troškulį, kurį tik Viešpaties padedami galime numalšinti. Ką tik pasirodė Šventojo Tėvo Benedikto XVI-tojo pirmoji enciklika „Deus caritas est“ (Dievas yra meilė). Šiai žodžiais reiškiama naujojo Popiežiaus programinė nuostata. Pasauliui primenama, kad visa krikščionybė laikosi ant meilės pamato. Šių dienų pasaulis labai iškreipė meilės sąvoką, todėl džiugu, kad Bažnyčios Galva ryžosi meilei sugrąžinti jos tikrąją prasmę. O drauge pakviesti visus krikščionis grįžti prie gyvojo šaltinio, iš kurio Bažnyčia nenustodama semiasi jėgų mylėti kiekvieną konkretų asmenį – kokios socialinės padėties, rasės ar religijos jis bebūtų.

Norėčiau parodyti, kad erosas, meilė, kurią vienas kitam dovanoja vyras ir moteris, kyla iš to paties Dievo kūrėjo gerumo šaltinio, kaip meilė, kuri išsižada savęs artimo vardan, – sako Popiežius. Asmens meilė išsiskleidžia santykio su kitu, su artimu dėka ir perauga į tarnystę, atsidavimą, į gailestingąją meilę. Meilę, mokančią pasilenkti prie vargšų, ligonių, mažutėlių, kuriems reikia mūsų rankų, mūsų širdies. Bažnyčia visais laikais buvo gailestingosios meilės tarnaitė ir puoselėtoja, todėl būtina, kad ši meilė taptų ir visuomenės pamatu.

Savo enciklikoje Benediktas XVI-asis rašo, kad meilė visuomet bus reikalinga, net ir pačioje teisingiausioje visuomenėje. Nėra jokio teisingo valstybinio potvarkio, kuris galėtų meilės tarnystę padaryti paviršutinišką. Kokie svarbūs ir aktualūs mums šie Šventojo Tėvo žodžiai! Visų pirma teišgirsta juos mūsų valdžios vyrai. Tepaklausia jie savęs, kuo vadovaujantis priimami įstatymai ir pasirašomi įvairūs susitarimai. Ar visi jie nukreipti žmogaus orumui ginti, gėriui siekti? Ar galime sakyti, kad jie yra priimami iš meilės žmogui? Kartais sunku tuo patikėti. Ypač, kai girdime svarstant įstatymus ar darant sprendimus, kurie užgauna moralės sritį.

Antai išoriškai patraukliu „jaunimui palankių paslaugų“ vardu mėginama pridengti baisią nepagarbą žmogui ir gyvybei, siekiama užmaskuoti nuodus tautai demoralizuoti ir žudyti. Sudarius valstybinį sandėrį su abejotinos reputacijos tarptautinėmis organizacijomis jaunuoliai ir jaunuolės mokomi, kaip apsisaugoti nuo nuodėmės padarinių, užuot padėjus nuodėmės vengti. Televizijos ekrane kaip sektinas pavyzdys demonstruojami nėščios paauglės nuotykiai arba ištisas realybės šou skiriamas tyčiotis iš šeimos, o aukštos komisijos čia neįžvelgia nei etinių, nei žmogaus teisių pažeidimų. Pagrindinis Dievo įstatymas yra skirtas ir valdžios vyrams. Jie dargi daug labiau įpareigoti jo laikytis, nes nuo jų veiksmų priklauso daugelio likimai. Pasirašydami įstatymus arba užsimerkdami prieš panašias laidas, pagalvokite: ar norėtumėte, kad tai paliestų jūsų pačių vaikus? Ar tai geriausia, ką jūs galite jiems duoti? Manau, kad pamąsčius ne vieno ranka sudrebėtų.

Meilės antrasis vardas yra Gailestingumas. Mylėti savo artimą kaip save patį – tai meilės įstatymo vykdymo būdas. Pamatyti šalia esančio žmogaus vargą ir rūpestį – kiekvieno mūsų pareiga. Benediktas XVI sako: Visuomet bus kančia, kuriai reikia paguodos ir pagalbos. Visuomet bus vienatvė. Visuomet bus materialinių reikmių, kai būtina pagalba, kaip konkreti artimo meilė.

Solidarumas – vienas iš svarbiausių žmonijos pažangos ir gerovės veiksnių. Ne tik turėti sau, bet ir pasidalyti su kitu. Tuomet patiriame tikrąją laimę ir ramybę kaip atlygį už gailestingąją meilę. Bažnyčia visais laikais ragina žmones būti jautriais ir gailestingais vienas kitam. Žmonės buriasi į organizacijas, kuriose drauge gali daugiau nuveikti gerumo žygyje. Tačiau šioje srityje būtinas Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimas. Žmogus, kuriam tiesiama ranka, yra drauge ir Bažnyčios narys, ir Valstybės pilietis.

Šventasis Tėvas minėtoje enciklikoje sako: Mums reikia ne valstybės, kuri viską reguliuoja ir valdo, bet Valstybės, kuri kilniai pripažintų ir paremtų iniciatyvas, kylančias iš įvairių socialinių jėgų ir suvienijančias spontaniškumą ir artumą žmonėms, kuriems reikia pagalbos.

Ilgalaikė Bažnyčios patirtis ir dvasingumas, kuris yra kiekvieno gero veiksmo motyvacija ir atspirtis – tai neįkainojamas lobis. Jis jau 2000 metų karta iš kartos perduodamas, puoselėjamas ir praturtinamas naujomis, šiandienėmis formomis. Todėl Šventasis Tėvas įspėja: Valstybė, kuri nori viskuo pasirūpinti, kuri visa sutraukia į save, galiausiai tampa biurokratinė įstaiga, kuri negali užtikrinti pagrindinio dalyko, kurio reikia kenčiančiam žmogui – kiekvienam žmogui – meilaus asmeninio atsidavimo.

Brangūs broliai ir seserys, minėdami tautos šventę, įsiklausykime į Bažnyčios raginimą meilę paversti veiksmu, kuris atskleidžia žmogaus dieviškumo paslaptį. Dievas Kūrėjas kiekviename žmoguje įdiegė gėrio ir meilės troškimą, įdiegė galią ją suteikti. Ši dieviška dovana auga ir plėtojasi tik tuomet, kai yra sujungta su savo tikruoju šaltiniu – Dievu.

Šiandien susirinkę prie Viešpaties altoriaus melskimės, kad meilė įveiktų žmogiškąjį egoizmą ir individualizmą, kad visi mūsų tautos sūnūs ir dukros pažintų gailestingosios meilės dovaną bei mokėtų ja dalytis. Pasisėmę iš šv. Mišių neišsenkančios meilės šaltinio, grįžkime į namus su tvirtu pasiryžimu būti dieviškosios meilės liudytojais.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas