Apie pirmąją popiežiaus Benedikto XVI encikliką Deus Caritas est
– Daugelį žmonių, laukusių Benedikto XVI pirmosios enciklikos, gerokai nustebino, kad pirmojoje enciklikos dalyje nagrinėjamos eroso, arba juslinės meilės, ir agapės – besąlygiškos dvasinės meilės santykis. Juk ne vienam mūsų erotika asocijuojasi su kuo tik nori, bet ne su Bažnyčios mokymu. Ne vienas yra įsitikinęs, kad Bažnyčia nediskutuoja erotikos klausimais, o tik draudžia.
Galbūt šios žmogiškos temos gvildenimas reiškia Bažnyčios norą būti arčiau modernaus žmogaus, kuris, tiesą sakant, vis labiau blaškosi tarp to, kas leistina ir neleistina, o viduje laisvėdamas nuo daugelio įsipareigojimų darosi vis nelaimingesnis?
– Bažnyčia niekuomet nebuvo nutolusi nuo modernaus žmogaus, tačiau modernus žmogus išties kartais atsuka Bažnyčiai nugarą ir bėga kaip akis išdegęs tolyn, dažniausiai nežinodamas kur. Bėga iš tiesų ne nuo Bažnyčios, bėga nuo įsikalbėtos ir įteigtos Bažnyčios karikatūros, kurią piešia vienadieniu vartojimu suinteresuota kultūra.
Popiežius nustebino tuos žmones, kurie Bažnyčios mokymą tapatina su draudimais ir mano, jog Bažnyčia draudžia visa, kas žmogui yra malonu, tarp jų ir meilę. Tuo tarpu jie net nesistengia susipažinti su krikščioniška žmogaus samprata.
Žmogus yra ne vien kūniškas, bet ir dvasiškas. Klystame manydami, kad Bažnyčia atmeta erosą, kuris patraukia, sužavi žmogų, ir moko tik agapės – dvasinės meilės, kupinos savęs atsidavimo. Bažnyčia moko, kaip šias abi meiles suvienyti.
Iš tikrųjų šiandien sunku kalbėti apie meilę, nes šis žodis labai nuvalkiotas. Meilė erosas degraduoja, ji sutapatinama tik su lytiniais santykiais. Žmogus paverčiamas daiktu, malonumo patenkinimo priemone, preke, kurią galima parduoti ar įsigyti. Juk tai nėra meilė!
Popiežius Benediktas XVI nori meilei sugrąžinti visą jos spindesį. Todėl ir būtina grįžti prie Dievo meilės, kuri per Kristų prieina prie žmogiškosios meilės ir įgauna visą savo grožį krikščioniškojo tikėjimo šviesoje. Žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas iš meilės ir skirtas mylėti. Taip skelbia Bažnyčia.
Erosas, juslinė meilė, ir agapė, dvasinė meilė, yra neatskiriamos tikroje santuokoje, kurioje vyras ir žmona atsiduoda vienas kitam, vienydami kūniškos ir dvasinės meilės galias. Tokia meilė turi augti, nuolat būti skaistinama, ji reikalauja atsižadėjimo, ištikimybės, kuri suvokiama kaip tik šis vienas asmuo ir visam laikui.
Kalbėdamas apie encikliką “Dievas yra Meilė”, popiežius sako, kad jis norėjęs atskleisti tikėjimo žmogiškumą – tikėjimo, nuo kurio neatsiejama meilė įvairiais aspektais: juslinė, santuokinė, taip pat gailestingoji meilė, kuri atsiduoda artimo reikmėms.
– Antrojoje enciklikos dalyje kalbama apie gailestingumą, labdarybę ir labdaros organizacijų darbą. Kaip sekasi Bažnyčiai įgyvendinti praktinius pagalbos projektus Lietuvoje? Kokie žmonės, organizacijos labiausiai nusipelno padėkos? Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriama?
Apklausos rodo, kad žmonių tolerancija vargetoms, narkomanams, daugiavaikėms šeimoms ne didėja, o vis mažėja. Ką daryti, kad gailestingumas rastų daugiau vietos žmonių širdyse?
– Antrojoje enciklikos dalyje Šventasis Tėvas nurodo, kad labdaringa Bažnyčios veikla yra meilės bendruomenės užduotis. Čia neužtenka tik profesinės kompetencijos. Krikščioniška karitatyvinė veikla remiasi asmenišku santykiu su Kristumi, kuris palietė kiekvieno tikinčiojo širdį ir uždegė jame meilę artimui.
Visada bus žmonių, kuriems reikės mūsų materialinės pagalbos (maisto, drabužių), tačiau labiausiai žmogui reikia užuojautos, paguodos, meilės. Kaip pavyzdys mums čia gali būti Motina Teresė, žiūrint į ją bei jos darbus labai aiškiai pasireiškia žmogiška ir dieviška meilė.
Lietuvoje dar mažai matome parapijų, kuriose yra gyvos meilės bendruomenės, iš kurių kyla tikra karitatyvinė veikla. Parapijos užduotis yra trejopa: Dievo žodžio skelbimas, liturgijos ir sakramentų šventimas bei meilės tarnystė. Negalima šių dalykų atskirti. Dar vis esame įpratę laukti paramos iš užsienio. Ačiū Dievui, jau atsiranda ir pas mus žmonių, supratusių, jog patiems reikia imtis darbo, padėti vieni kitiems, pasirūpinti benamiais, ligoniais, alkanaisiais, vaikais, alkoholikais, narkomanais, prostitucijos aukomis.
Ten, kur parapijose gyva Dievo ir artimo meilė, “Caritas” turi gerą patirtį ir sėkmingai dirba, jausdamas atsakomybę dėl mažųjų savo brolių. Vilniaus arkivyskupijoje yra ir daugiau gražių socialinių iniciatyvų: nakvynės namai, motinos ir vaiko globos namai, vargšų valgyklos, Motinos Teresės seserų namai, dienos centrai vaikams bei kitokia pagalba varguoliams, kuriais rūpinasi Vilniaus arkivyskupijos “Caritas”. Panašių iniciatyvų imamasi ir kitose vyskupijose.
Suprantama, tokios iniciatyvos negali klestėti ir plėtotis be bendradarbiavimo su valstybinėmis įstaigomis, kurioms patikėta rūpintis žmonių gerove. Jau ir Lietuvoje matyti darnesnio bendradarbiavimo žymių, Bažnyčios ir valstybės bendros pajėgos jau duoda gražių vaisių. Pamažu atsiranda ir visuomeninių įstaigų bei atskirų geros valios verslininkų, kurie prisideda prie karitatyvinės veiklos.
Jūsų minimi žmonių tolerancijos varguoliams apklausų rezultatai mane liūdina. Kaip įskiepyti meilę į žmonių širdis? Ką daryti, kad kiekvienas pilietis jaustų atsakomybę dėl savo brolio, sesės? Gailestingoji meilė yra vienintelis atsakas egoizmui, kuris uždaro žmogų į savo kiautą. Svarbu, kad tik man būtų gerai. Ypač skaudi vaikų, niekada nepažinusių tėvų meilės, padėtis. Kur jiems rasti meilės? Kaip ją pažinti ir jos išmokti? Tai dar kartą rodo, koks auklėjant vaiką svarbus šeimos vaidmuo. Tik darnioje ir mylinčioje šeimoje užauga vaikai, mokantys atsakingai ir veikliai mylėti kitą.
Labai opus ir daugiavaikių šeimų klausimas. Rūpestis dėl kasdienių šeimos reikmių neturėtų užgožti žmogiškų santykių kūrimo ir puoselėjimo. Visų šių problemų negalėsime išspręsti be aiškios valstybės šeimos politikos, kuri gintų ir saugotų gyvybę bei šeimą, suteiktų apčiuopiamesnę paramą daugiavaikėms šeimoms. Tik sveika šeima gali mus išgelbėti nuo visų jūsų minimų blogybių.
Bažnyčios uždavinys – budinti žmonių sąžines, ugdyti meilę širdyje, padėti šeimoms auklėti dorus žmones, turinčius plačią širdį, būti jautriems kito vargui ir reikmėms. Tai ir yra toji meilė, kurios mus mokė Kristus. Šiuo keliu mus šiandien ragina eiti Šventasis Tėvas. Jei kiekvienas mūsų pridėtume nors trupinėlį meilės, pasaulis stipriai pagerėtų.
Kalbėjosi Dalia Jazukevičiūtė