Kard. A. J. Bačkio pamokslas švenčiant 60 metų kunigystės

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos nuotrauka

Gerbiamasis Šventojo Tėvo atstove Apaštalini Nuncijau, broliai vyskupai ir visi čia susirinkę kunigai, klierikai, kartu sveikinu ir Marijos radijo klausytojus, kurie dalyvauja šiose Mišiose,

60 metų kunigystės proga pradėsiu psalmės žodžiais: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ką jis dosniai yra man davęs? Kelsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo“ (Ps 116, 12–13). Šiandien tai ir darau: šv. Mišių metu keliu į dangų išganymo taurę ir šaukiuosi Viešpaties vardo. Tai geriausia padėka. Mūsų žodžių, žmogiškų žodžių neužtenka. Dėkodami už kunigystės dovaną Dievui aukojam Jo paties mums duotas dovanas: duoną ir vyną, kurie tampa Jo Kūnu ir Krauju.

Pradėjom šv. Mišias žodžiais: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16). Aš pamažu tą supratau ir vis labiau suvokiu, kad kunigystė, pašaukimas į kunigystę ir visas kunigystės kelias yra Dievo dovana. „Ne jūs mane išsirinkote“ – čia yra Dievo kvietimas, Dievo pašaukimas. Pamažu, sakau, tą suprantu, nes iš pradžių visuomet būna pabrėžiama – ir iš žmonių tai girdėti – labiau pabrėžiamas pašauktojo ryžtas, drąsa eiti kunigų keliu, ypač šiomis dienomis. Pabrėžiamas tas „taip“, tas atsakymas į Dievo kvietimą, ištariamas Bažnyčioje. Taip, tas „taip“ yra svarbus ir būtinas, tačiau tas atsakas į Viešpaties kvietimą yra galų gale laisvas atsidavimas Viešpačiui – laisvas, bet taip pat atsidavimas, be jokių kitokių apskaičiavimų. Ir tokį „taip“ galima tarti tik su Dievo malone.

Tad po 60 metų tarnystės aš dėkoju Dievui už tą pašaukimą, už tą dovaną, kuri buvo man duota. Dėkoju Dievui, kad Jo malonė mane lydėjo per visus tuos 60 metų. Dėkojant nereikia užmiršti Jėzaus žodžių antros sakinio dalies: „Aš jus išsirinkau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (plg. Jn 15, 16). Esame išrinkti, kad eitume, eitume į visą pasaulį ir skelbtume Evangeliją. Ta gauta dovana tampa užduotis, įsipareigojimas. Dovanos negalima laikyti sau, kaip muziejuj uždarius ar kaip brangią knygą bibliotekoj. Ta dovana turim dalintis. Ji yra mums duota tam, kad mes dalintumės su visa Bažnyčia, kad augtų ta Bažnyčia, kad statytume ją ant to Eucharistijos pagrindo, o ne tūpčiotume vietoj.

Šventasis Tėvas Pranciškus dažnai mums tą primena – tą būtinumą eiti į žmones, kaip Kristus, kuris, pagydęs žmones, pamokęs juos, pasakė: „Turim eit į kitą miestą“ (plg. Mk 1, 38) ir ėjo toliau skelbti Evangelijos. Ir mes turim eiti ir judėti, ir rasti naujų būdų tą skelbti. Užklupo mus pandemija, esam sukaustyti, galime tik labai ribotu būdu vykdyti tą Evangelijos skelbimą ir mažą skaičių žmonių galime pritraukti prie altoriaus, bet turim parodyti išradingumo, ieškoti, kokiais keliais eiti, kad tikrai Kristaus auka būtų aukojama visur ir kuo plačiau.

Aš tikrai galiu sakyti, kad nesustodamas ėjau per tuos 60 metų ten, kur buvau siųstas, atlikdamas man pavestas tarnystes – ne savo planus, ne savo išsvajotus uždavinius, bet priimdavau kiekvieną kartą naujus iššūkius eiti, kur mane siunčia. Priimti nenumatytus uždavinius labai skirtingomis aplinkybėmis, kur kiekvieną kartą reikia daug ką pakeisti – mentalitetą pakeisti ir eiti pirmyn ten, kur esi siunčiamas… Galėčiau tikrai pakartoti palaimintojo Matulaičio žodžius, aš dažnai juos mąstydavau. Jis rašė: „Stebėtinu keliu patiko Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės? Štai, aš Tavo tarnas, siųsk mane, kur nori.“ Niekad neužmirškim tokių žodžių, tokio mąstymo – būti pasiryžus eiti ne ten, kur aš noriu, bet ten, kur esi siunčiamas.

O kas duoda žmogui, kas duoda kunigui jėgų ištikimai atlikti savo tarnystę, kad duotų vaisių? Kalbu apie tarnystę, nes būti kunigu – tai tarnauti. Tarnauti Dievui, tarnauti žmonėms. Apie tarnystę kalba ir apaštalas Paulius: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais. O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi“ (1 Kor 4, 1). Gražu, kad jūs sveikindami paminėjote mano žodžius – kad gyventi ir tarnauti Dievo akivaizdoje yra taip svarbu. Tarnauti Dievo akivaizdoje šių Mišių metu, tarnauti Dievo akivaizdoje, kai teikiam sakramentus, bet ypač gyventi visuomet Dievo akivaizdoje, gyventi su Dievu.

Aš dažnai mąstau Kristaus žodžius, pasakytus apaštalams, kai artėjo laikas su jais atsisveikinti, – tas toks gražus palyginimas, kurį mums perduoda apaštalas Jonas: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5). Ar tikrai trokštu būti ta gyva šakelė, tvirtai suaugusi su vynmedžiu, pasiliekanti visuomet Kristuje? Toliau toj kalboj Kristus sako: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Niekad neužmirškim tų žodžių „nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti“.

Aukodamas šv. Mišias, prieš priimdamas Komuniją kunigas tyliai kalba vieną maldą (pasirenka iš dviejų maldų), bet viena baigiasi šiais žodžiais, šiuo prašymu Dievui: „Neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.“ Būt tikrai ta šakelė, visuomet prilipusi prie vynmedžio. „Neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.“

Aš anksčiau kalbėdavau tą antrą maldelę, buvau įpratęs, ir vieną kartą, skaitydamas popiežiaus Benedikto apmąstymus, suklusau: jis sakė, kad jam svarbiausia dalis Mišiose, šalia aukojimo, yra prisiminti, kad turiu gyventi su Kristumi, niekad nuo jo neatsiskirti. Tai atkreipė mano dėmesį ir aš dabar kasdien, kai kartoju tuos žodžius, tai darau su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu – tąsyk glaudžiuos prie Jėzaus kaip Jonas per Paskutinę vakarienę: niekad neleisk nuo Tavęs atsiskirti, bet būti kartu su Tavimi kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kiekvieną valandą…

O šiandien džiaugiuos galėdamas aukoti tas jubiliejines šv. Mišias su šv. Juozapo seminarijos bendruomene šiais šv. Juozapo metais. Iš tikrųjų šv. Juozapas, kurio vardą aš nešioju nuo krikšto dienos, lydėjo mano gyvenimą. Jis diskretiškai tą daro, jis neieško pirmų vietų, jis tyliai gyvena, kaip gyveno Nazarete. Atrodo, kad kalbama tik apie Mariją, apie Jėzų, bet jis buvo šalia, jis pirmasis priglaudė Mariją savo namuose. Jis rūpinosi ir vaikeliu. Labai gražiai Šventasis Tėvas savo laiške Patris Corde pavadina jį dangaus Tėvo šešėliu žemėje. Tikrai Juozapas buvo Jėzui kaip dangaus Tėvo šešėlis. Jis buvo ir Marijai kaip dangaus Tėvo šešėlis. Jis yra ir mums, ir visai Bažnyčiai šiandien dangaus Tėvo šešėlis. Šalia Juozapo Jėzus užaugo, tapo vyru, tapo žmogumi, išmoko gyventi šį žemišką gyvenimą. Dievas Tėvas, dangiškasis Tėvas patikėjo Juozapui globoti Mariją, būti Jėzaus tėvu šioje žemėje. Ir manau, kad šiandien šv. Juozapas tėviškai globoja visą bažnyčią. Tyliai. Visada prisimenam jo tylos gyvenimą, jo darbštumą, bet ir jo ryžtingumą – visą save paaukoti, kad atliktų savo misiją.

Man gyvenimo kelionė gal šiandien pamažu eina į pabaigą. Ir aš pasivedu šv. Juozapo globai – to mylinčio tėvo, dangaus Tėvo šešėlio. Amen.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Pamokslas, sakytas 2021 metų kovo 18 dieną šv. Mišios Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, švenčiant A. J. Bačkio kunigystės 60-metį.