Arkivysk. Gintaro Grušo Velyknakčio pamokslas

2021 balandžio 3

Brangūs broliai ir sesės Kristuje,

pagal seną Bažnyčios tradiciją Velyknaktį katechumenams, kurie jau kurį laiką ruošiasi tapti Bažnyčios nariais, yra teikiami įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija. Šios nakties liturgija mums atskleidžia mūsų tikėjimo esmę, ši naktis yra svarbiausia Bažnyčios gyvenime. Prisikėlimas yra viso mūsų tikėjimo šerdis, o su juo Kristaus kryžiaus auka įgyja galią grąžinti mus į meilės santykį su Dievu, būti Dievo vaikais. Ir leidžia mums tapti Dievo mistinio Kūno nariais.

Velykinės žvakės šlovinimas ir liturgijos skaitiniai priminė mums mūsų Išganymo kelią, Dievo planą, kuriuo Dievas sugrąžino sau žmoniją, ‒ nuo Adomo ir Ievos atsiskyrimo nuo Dievo artumo per pirmąją nuodėmę, kol per išrinktąją tautą Jis atsiuntė savo Sūnų sutaikyti pasaulį su savimi. Girdėjome, kaip pranašas Izaijas perduoda Dievo kvietimą sugrįžti: „Ieškokite Viešpaties, nes Jis leidžiasi randamas, šaukitės jo, nes Jis arti. Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus. Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą. „Mano mintys – ne jūsų mintys, jūsų keliai – ne mano keliai“, – tai Viešpaties žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 6‒8). Tikrai joks žmogus nebūtų sugalvojęs tokio Išganymo plano. Dievas, kuris sukūrė mus iš meilės ir dėl meilės, žmogui atsisakius šio santykio per nuodėmę, nenusisuka nuo žmogaus, bet vis ieško, kaip tą meilės santykį sugrąžinti, kaip jį atstatyti.

Mieli katechumenai, jūs apsisprendėte šį vakarą tapti krikščionimis Katalikų Bažnyčioje. Kad priimtumėte tą apsisprendimą, Jūs turėjote apmąstyti klausimą, kodėl būti krikščioniu. Ir nusprendėte priimti Dievo kvietimą. Svarbu yra ir mums, ypač vaikystėje pakrikštytiems, prisiminti, kodėl mes esame krikščionys ir, reikalui esant, išgryninti mūsų santykį su Dievu ir su Bažnyčia. Mes nesame krikščionys todėl, kad mūsų tėvai ir proseneliai buvo krikščionys. Mes nesame krikščionys tam, kad galėtume laikytis taisyklių, kad ir kokios geros mums jos yra. Nesame krikščionys, kad galėtume laikytis tradicijų ar atlikti ritualų. Mes nesam krikščionys dėl papročių, dėl gražių apeigų, architektūros, meno, muzikos. Mes net nesame krikščionys, kad būtumėm geresni, padoresni žmonės. Nes ir ne krikščionys gali būti geri ir padorūs žmonės. Mes esame krikščionys, kad galėtume gyventi meilės santykį su mūsų Kūrėju ir Atpirkėju.

Pandemijos metu mes tikrai visi pajutome, kaip svarbu yra tarpusavio santykiai, kiek mes trokštame jų, ypač kai negalime būti kartu su mūsų artimaisiais, su mums brangiais žmonėmis. Apaštalas Paulius skaitinyje priminė mums, ką reiškia gyventi Jėzuje, sakydamas: „Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo“ (Rom 6, 8). Jis mokė romiečius: „Jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). Palaikyti santykį su Dievu yra pati esmė, kuri veda mus ir į amžinybę. Nes amžinybėje yra tik du pasirinkimai: būti su Dievu ar būti be Jo. „Būti su Dievu“ mes vadinam Dangų, amžinąjį gyvenimą. „Būti be Dievo“ yra apibūdinimas, kas yra pragaras ir amžinoji pražūtis.

Būti su Dievu reiškia priimti Jo mums dovanotą ramybę. Tai yra būti Dievo glėbyje, mylimojo Tėvo glėbyje, tai antgamtinė analogija to saugumo jausmo, kurį patiria mažas vaikas, kai jis laikomas motinos ar tėvo glėbyje. Ir nesvarbu, kas nutinka, ‒ ar laimė, ar nelaimė, ‒ mes jaučiamės saugūs ir mylimi. Net ir pandemijos metu. Gyvename tada viltimi, kurią turime dėl Jėzaus įsikūnijimo, kančios, mirties ir prisikėlimo. Nesvarbu, kas nutiks, ‒ mes žinome, kad mums pažadėtas amžinasis gyvenimas Dievo artumoje, jei tik laikysimės Jo Artume šiame gyvenime.

Šios nakties Evangelijoje angelo moterims tarti žodžiai yra preliudas, nurodantis mums ramybės šaltinį. Angelas sako: „Nenusigąskite, jis prisikėlė.“ Jėzus vėliau, pasirodydamas savo mokiniams, dažnai kartoja: „Ramybė jums.“ Ir Mišiose mes girdime Jėzaus žodžius: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Mes per dažnai galvojam, kad žmogui reikia laimės gyvenime. Ne tiek laimės žmogui reikia, kiek jam reikia šios Dievo duotos ramybės. Ją svarbiausia išsaugoti savo širdyje ir pandemijos metu, ir bet kokių kitų sunkumų metu. Tai yra ta ramybė, kurios pasaulis negali mums suteikti, bet su kuria visos mūsų baimės ir visas mūsų nerimas yra nugalėtas.

Kad išlaikytume santykį su Jėzumi, neužtenka tik būti pakrikštytiems. Būtina tuo gyventi. Ne tik tikėti Jėzumi, bet ir vykdyti Jo įsakymus. Ne tik ateiti į bažnyčią per šventes, bet ir semtis gyvybės iš bažnytinės bendruomenės gyvenimo. Ne tik melstis, kai patiriame gyvenimo sunkumus, bet ir dėkoti Dievui visomis aplinkybėmis. Ne tik aukotis už kitus, kai patogu, bet mylėti kitus be išskaičiavimo.

Krikščionis niekada negyvena tik sau. Ir nuo pat pradžių krikščionys buvo pastebėti kaip kitokie visuomenėje. Jau pirmųjų šimtmečių krikščionybėje vienam dokumente, laiške Diognetui, krikščionis apibūdino šiais žodžiais: „Krikščionių nuo kitų žmonių neskiria nei kraštas, nei kalba, nei gyvenimo papročiai. Jie negyvena atskiruose miestuose, nekalba negirdėta tarme ir nepasižymi nepaprastu gyvenimo būdu. Kaip ir visi žmonės, jie tuokiasi, gimdo vaikus, bet neišsižada savo naujagimių. Bendras yra jų maistas, bet ne santuokinis guolis. Jie yra kūne, bet gyvena ne pagal kūną. Jų dienos bėga žemėje, bet jie yra dangaus piliečiai. Jie paklūsta nustatytiems įstatymams ir savo gyvenimo būdu juos pranoksta. Jie visus myli, ir visi juos persekioja. Užgauliojami jie laimina, šmeižiami atsako pagarba. Kai jie daro gera, yra baudžiami it nedorėliai. Kai yra nubaudžiami, jie džiūgauja, tarsi atrastų gyvenimą.“

Tame pačiame dokumente palyginama, kad kas žmogaus kūnui yra jo siela, tai krikščionys yra pasauliui. Krikščionišką gyvenimą ir misiją pasaulyje vykdyti įgalina mus Šventoji Dvasia. Jos Dovaną jūs gausite Sutvirtinimo sakramentu. Tai mus įgalina įvykdyti Jėzaus įsakymą: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau (plg. Jn 15, 12). Tai mus įgalina įvykdyti Dievo įsakymą: eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją (plg. Mk 16, 15).

Meilę artimui mes išreiškiame ne tik gailestingumo darbais, bet ir prisidėdami prie visuomenės gėrio ten, kur gyvename. Mes privalome ne tik skleisti gėrį, bet ir saugoti save ir savo artimą nuo pavojų. Mes negalime tarnauti ideologijoms, kurios siekia pašalinti Dievą ir Jo vietoj pastatyti netikrus dievus. Tokie pavojai tykojo per visą krikščionybės istoriją. Pastarajame šimtmetyje Lietuva iš arti matė fašizmą ir komunizmą. Bet šiandien irgi netrūksta konkuruojančių ideologijų, žadančių žmogui išganymą per savo paties išgalvotus kelius, įvairiais būdais statant žmogų ir jo geismus į Dievo vietą. Išlikti krikščionimis – tai reiškia kovoti už gėrį, tiesą, teisingumą ir Dievo vaikų laisvę. Bet visų pirma mes tą kovą vykdome pavyzdingu krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Su meile dalinamės savo tikėjimu siekdami kitus išgelbėti. Su meile turime ir visuomenei padėti atrasti Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Šventoji Dvasia padeda mums ir mūsų silpnumuose. Niekada nepamirškite, kad Bažnyčia pirmiausia yra išgelbėtų nusidėjėlių šeima. Mes visi esame tie nusidėjėliai, dėl kurių Jėzus mirė ir prisikėlė. Todėl, kai per nuodėmę atitolstame nuo Dievo artumo, per Gailestingumo ir Sutaikinimo sakramentą Jis mus grąžina į vienybę su savimi.

Šio mūsų santykio su Jėzumi viršūnę atrasite Eucharistijoje, kuri atskleidžia mums amžinosios puotos gelmes. Tai yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Kai mes patiriam tą vienybę su Dievu ir galim sakyti: aš gyvenu Jame ir Jis gyvena manyje. Tai yra gyvenimo kelionė, kurią mums pats Dievas dovanoja. Ir didysis meilės nuotykis, į kurį jūs dabar įžengsite. Ačiū jums, kad pasirinkote atsiliepti į Dievo kvietimą. Ačiū taip pat, kad šį vakarą padėjote ir mums prisiminti tą ypatingą santykį, į kurį mes buvome įvesti mūsų krikšto dieną. Amen.

+ Gintaras Grušas

Pamokslas, sakytas Velyknakčio liturgijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2021 metų balandžio 3 dieną

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt