Arkivysk. Gintaro Grušo homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį

Brangūs broliai ir sesės Kristuje,

retas atvejis kunigui, kai pats Jėzus jam pasako, apie ką jis turi šį sekmadienį pamokslauti. „Pirmasis sekmadienis po Velykų, – rašė šv. Faustina savo dienorašty, – turi būti Gailestingumo šventė. O kunigai šią dieną turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą“ (Dien., 570). Apie tą šventę Jėzus šv. Faustinai sakė: „Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo gelmės, išlieju visą jūrą malonių sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio (Dien., 699).

Neatsitiktinai šio sekmadienio Evangelija kalba apie Išpažinties, Sutaikinimo sakramento įsteigimą, kai pats Jėzus įgalina savo apaštalus atleisti nuodėmes. Jis ateina ir sako jiems: „Ramybė jums.“ Ir Jis teikia jiems savo ramybę. Bet kartu Jis šv. Faustinai sako: „Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį“ (Dien., 699). Žodžiai, kuriuos Jėzus naudoja, yra apie vandenį – tiek apie gailestingumo jūrą, tiek apie šaltinį, apie gailestingumo gelmes. Tai primena mums trokštantį žmogų, kuris nejaučia troškulio, ir jam dėl to gresia mirties pavojus. O Jėzus kviečia ateiti prie šaltinio, semtis iš jo. Jei žmogus pats nejaučia ar negali ateiti prie to šaltinio – Jis prašo mūsų, jo draugų, tam žmogui padėti: atnešti vandens ar net pastatyti lašelinę, kad žmogus nenumirtų. O kur rasti tą gailestingumo šaltinį?

Evangelijose Jėzus aiškiai mums pasako, kur jį rasti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jono Evangelijoje rašoma: „Jei kas trokšta teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37). „Kas ateina pas mane – niekuomet nebealks, ir kas tiki manimi – niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Kas yra tas gailestingumo šaltinis? Tai yra pats Kristus, Kristaus kūnas įvairiuose jo pavidaluose. Kaip ir šiame paveiksle vaizduojamas. Bet taip pat Kristaus kūnas, kuris yra Bažnyčia per Sakramentus, per šventųjų bendravimą.

Jėzus kalba apie šį paveikslą kaip gailestingumo šaltinį. Sako Faustinai: „Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570). Nuo pat pirmo sakinio Dienoraštyje Faustina apie tai ir rašo: „O, amžinoji Meile, liepi tapyti savo šventąjį atvaizdą ir atskleidi mums nesuvokiamą savo gailestingumo šaltinį, laimini, kas prie spindulių Tavųjų artėja, ir bąla kaip sniegas pajuodusi siela“ (Dien., 1).

Paveikslas mums duotas, kad mes galėtume Jėzui pažiūrėti į akis ir jam ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Bet duoti ir Sakramentai. Apie šią šventę Jėzus kalba: „Kuri siela prieis išpažinties ir šv. Komunijos, gaus visišką kalčių ir bausmių atleidimą, tą dieną bus atvertos visos Dievo užtvankos, per kurias teka malonės“ (Dien., 699). Kaip minėjau, Gailestingumo sekmadienį Evangelijoje pristatytas Sutaikinimo sakramentas, nuodėmių atleidimas. Jėzus taria savo apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22–23).

Šv. Faustina rodo mums pavyzdį: ji kalbasi su Dievu per savo nuodėmklausius. Ji daug išmoksta apie Dievo gailestingumą per savo nuodėmklausius. Ji pati sako: „Daugiau reikšmės teiksiu nuodėmklausio žodžiui negu visiems nušvitimams, kuriuos gaunu vidujai, kartu“ (Dien. 680). Gal mes ir trokštam, kad Dievas prabiltų mums tiesiai kaip Faustinai, bet jis duoda mums tą galimybę – einant išpažinties pažiūrėti Jėzui į akis per nuodėmklausį ir ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“

Taip pat ir šv. Komunijoje – sugebėti eucharistinėje Ostijoje pamatyti Jėzaus veidą, kaip jį matė šv. Faustina. Pažiūrėti Jėzui į akis ir ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Per Sakramentus, ypač šiuos du Sakramentus, kuriuos Jėzus pabrėžia šiandienai prieiti prie jo gailestingumo šaltinio, – yra teikiami kunigų. Ir išskirtinai kunigų. Todėl taip svarbu, – kaip Faustina ir darė,– melstis už savo kunigus. Melstis, kad jie galėtų ištikimai vykdyti savo tarnystę, melstis, kad būtų kuo daugiau gerų kunigų, kunigų pašaukimų. Tokiu būdu mes galime ir priimdami Komuniją priimti gailestingumą viduje ir jį nešioti savo širdyje, semtis iš to gailestingumo šaltinio.

Bažnyčioje gailestingumo šaltinis taip pat yra šventųjų bendravimas. Šv. Faustina nuolat meldėsi už kitus: gyvus ir mirusiuosius, aukojosi už juos ir tokiu būdu rodė gailestingumą. Tam ir duotas mums per ją Gailestingumo vainikėlis: būdas save ir kitus žmones atvesti prie to gailestingumo šaltinio. Besimelsdami šaukiamės Kristaus aukos galios: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes.“ Nepaliaudama kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau, – sakė Jėzus Faustinai. – Kas tik jį kalbės, patirs didelį gailestingumą mirties valandą“ (Dien., 687).

Jėzus, kuris yra pats šaltinis, kaip ant kryžiaus kabėdamas, taip ir šv. Faustinai sakė: „Trokštu.“ „Trokštu, kad visas pasaulis pažintų mano gailestingumą, ir nesuvokiamų malonių trokštu teikti sieloms, kurios pasitiki mano gailestingumu“ (Dien., 687).

Per devyndienį mes atskiras grupes žmonių atvedėme prie to gailestingumo šaltinio – melsdamiesi vainikėlį pavedėme juos Dievo Gailestingumui. „Jokiai sielai, – sakė Jėzus, – kurią atvesi pas mane, pas mano gailestingumo šaltinį – niekam neatsakysiu.“

Ne tik maldomis, bet ir gailestingumo darbais mes atvedame kitus prie Dievo gailestingumo šaltinio. Ir taip mes esame kviečiami pasižiūrėti Jėzui į akis savo brolyje ir seseryje. Pažiūrėti į akis tų, už kuriuos meldžiamės, gyvųjų ir mirusiųjų, ir matyti jose Jėzų. Ir jam ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Išgirskime šiandien kvietimą ateiti prie gailestingumo šaltinio, kad priimtume Dievo teikiamą ramybę ir vestume kitus prie šio gailestingumo šaltinio. Ramybė Jums!

+Gintaras Grušas
Homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį, sakyta Dievo Gailestingumo Šventovėje Vilniuje 2023 metais