Šiandienos Mišiose tarp skaitinių yra ypatinga giesmė – sekvencija. Tokias giesmes girdime per didžiąsias šventes: per Velykų aštuondienį, girdime per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, girdime per Sekmines. Ši giesmė ─ šv. Tomo Akviniečio kūryba, poema, galime ją net pavadinti meilės poema, ji eina į gelmes to slėpinio, kurį mes šiandien švenčiame. Joje labai daug teologijos ir taip prabėgom klausant labai daug neišgirstama. Verta maldaknygėse ar internete susirasti ir lėtai persiskaityti tą sekvenciją, permąstant jos eiles.
Rasime ten ir gal šiek tiek netikėtų minčių. Skambėjo žodžiai: „Ima vienas, ima šimtas, kūno prigimtis nekinta, pasilieka ta pati. Tik veikimas jų skirtingas, ji geriesiems palaiminga, o blogiesiems pražūtis. Nuostabus toksai likimas – ir palaima, ir žlugimas iš šaltinio to paties.“ Atrodo, kaip gali būti, kad Dievas save mums duoda, o iš to davimo gali kilti mūsų žlugimas?
Dievas, kuris yra meilė, duoda save iš meilės. Dievo meilė mums duota ir jinai pasilieka su mumis. Ir tai irgi yra meilės prigimtis: meilė – jei ji yra priimta ir grąžinama – mus keičia. Mes tampame geresni, meilės kupini. Bet jei meilė yra duota ir ji nepriimta – tai sukietina mūsų pačių širdis. Ir mus galutinai sužlugdo. Vietoj meilės mūsų širdyje atsiranda šaltis ir neapykanta. O žmogus juk sukurtas iš meilės ir dėl meilės ir be jos žlunga.
Evangelijoje girdėjome atpasakojamą Eucharistijos įsteigimą Paskutinės vakarienės metu. Girdėjome tuos žodžius, kuriuos Jėzus naudoja, kurie kartojami kiekvienose Mišiose, kur Jėzus iš meilės mums save dovanoja – savo Kūną ir savo Kraują, savo gyvybę, kurią dėl mūsų paaukojo ant kryžiaus. Kaip meilė įsikūnijo Kristaus asmenyje, žmoguje, taip jinai įsikūnija per kiekvienas Mišias duonos pavidalu, kad galėtų likti su mumis.
Įdomu, kad Jono Evangelijoje šie žodžiai neatkartojami, nepasakojami. Paskutinės Vakarienės metu vietoj Eucharistijos įsteigimo evangelistas Jonas pasakoja, kaip Jėzus pakyla nuo stalo ir nuplauna savo mokiniams kojas. Tai yra tas pats meilės reiškinys. Tai rodo, kad ne tik gauname Kristaus Kūną, bet ir Jis kviečia mus būti perkeistus ir kad mūsų elgesys gyvenime pasikeistų. Kad tai, kaip mes gyvename, vis panašėtų į tai, kaip Jėzus gyveno.
Ir Jono Evangelijoje Jėzus tą vakarą savo mokiniams sako: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (plg. Jn 15, 12). Jis duoda mums meilės pavyzdį ir pasilieka su mumis, kad mes būtume perkeisti. Tas perkeitimo veiksmas – taip pat ir šv. Mišiose – yra Šventosios Dvasios veikimas mūsų gyvenimuose. Mišių metu Eucharistinėje maldoje sakoma: „Šventosios Dvasios galia palaiminti duoną ir vyną, kad jie taptų Kristaus Kūnu ir Krauju.“ Dievas tampa žmogumi Šventosios Dvasios galia į mus panašus tam, kad mes taptume vis panašesni į jį. Ir kunigas, pildamas lašus vandens į vyno taurę kaip tik ir sako tyloje tuos žodžius. Kunigas sako: „Slėpiningu vandens ir vyno susiliejimu suvienyk mus, Viešpatie, su dievyste Tavo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs.“
Dievas sukūrė mus ir perkeičia mus naudodamas sakramentus. Krikšto sakramentu mes tampame Dievo vaikais. Sutvirtinimo sakramentu mes esame įgalinti vykdyti tą misiją, kurią Dievas mums duoda. Eucharistijos sakramentu Jis pasilieka su mumis ir maitina mus, kad mes taptume vis panašesni į Tą, kurį priimame.
Mums duotos dovanos yra skirtos misijai, veiklai, gyvenimui. Yra Jėzaus pavyzdys, kai Jis save dovanoja aukodamas save ant kryžiaus. Ir yra apaštalų pavyzdys, kurie, Šventosios Dvasios vedami, irgi pasiruošę savo gyvybę už Dievą atiduoti. Mes esame kviečiami, priėmę Kristaus Kūną ir Kraują, Šventosios Dvasios vedami nešti Kristų į šį pasaulį, tapti Jėzaus ikona. Tapti Jo paveikslu tarp mūsų, kad į mus žiūrėdami žmonės matytų Jį, Jo meilę, atėjusią pas mus.
Mes klystam, jei galvojam, kad mūsų, kaip katalikų, tikslas yra gauti arba priimti sakramentus. Mes ruošiamės sakramentams, ruošiam vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui. Ruošiam jaunavedžius Santuokos sakramentui. Bet tai tik pradžia. Sakramentai turi mus pakeisti. Jie turi mus perkeisti, kaip perkeičiama duona ir vynas į Kristaus Kūną ir Kraują. Pamažu mes turim panašėti į Dievo meilę, kad iš mūsų eitų Dievo meilė, kad mes taptume tuo kanalu, per kurį teka Dievo meilė ir malonė.
Eucharistija yra visų sakramentų šaltinis ir krikščioniškojo gyvenimo viršūnė. Priimdami Eucharistiją mes augame vienybėje ir panašėjame į Dievą Šventosios Dvasios galia ir vedimu. Tai yra Dievas, kuris pasilieka su mumis. Meilė, kuri rodo mums savo artumą ir kviečia mus pasilikti su Juo, arti Jo. Ar tai būtų dažnas Švenčiausiojo sakramento priėmimas, ar malda prie išstatyto Švenčiausiojo sakramento, ─ Jis kviečia mus būti kartu. Ir tai natūralu. Įsimylėję žmonės nori būti kartu. Nejaučia pareigos ar prievolės būti kartu, bet jaučia trauką. Šiandien švenčiame tą Viešpaties traukimą, kvietimą būti įsimylėjusiems.
Netrukus eisime miesto gatve parodyti savo dėkingumą Dievui už Jo mums suteiktą meilę ir palaimą. Garbinsime ir šlovinsime Jį. Tai bus mūsų tikėjimo liudijimas. Mūsų liudijimas meilės santykių su Dievu, kuris mus sukūrė. Argi visi nenorime turėti ženklo, kad esame mylimi? Švenčiame Tėvo dieną ir Motinos dieną išreikšdami meilę savo tėvams, kurie mums pirmi parodė savo meilę. Taip ir šiandien esame kviečiami parodyti viešai savo meilę mūsų Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir veda per gyvenimą. Tai bus ir miesto laiminimas ─ išnešant Viešpatį ir prašant, kad Jis laimintų mūsų šeimas, mūsų miestą, mūsų visuomenę. Kad per mus jį perkeistų. Kad mūsų visuomenė vis daugiau panašėtų į Dievo viziją mums ir mūsų gyvenimui. Dėkokime Dievui, nes Jisai geras. Parodykim Jam savo artumą ir savo meilę, nes Jis pasiliko su mumis ir lieka su mumis kasdien. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija sakyta 2024 m. birželio 2 d. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmės Mišiose
Vilniaus arkikatedroje Bazilikoje