Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Pirmajame skaitinyje girdėjom priekaištavimą Izraelio tautai, kuri buvo gausiai apdovanota, bet nusisuko nuo Dievo. „Ir juo geriau klojosi kraštui, tuo puošnesnių jis stabų prisidarė. Jųjų širdis pasidalijo“ (Oz 10, 1–2).
Ne tik tada, bet ir šiandien kyla „gero gyvenimo“ pavojus: padalinta širdis, sugebėjimas nematyti artimo, kurti pasaulį pagal savo norus ir geismus, sukurti „tiesą“ pagal savo išmanymą, stiprinant savo galią, kraunant sau turtus nepaisant Dievo, teisingumo, net prigimtinių teisių.
Popiežius Pranciškus apie tai mus irgi perspėjo enciklikoje Fratelli Tutti (Visi esame broliai ir seserys). Popiežius rašo: „Svarbu neprarasti gebėjimo pažinti, kad reikia keisti žmonių širdis, įpročius ir gyvenimo būdą. Taip nutinka, kai politinė propaganda, žiniasklaida ir viešos nuomonės formuotojai atkakliai perša individualistinę ir naivią kultūrą, nereguliuojamų ekonominių interesų akivaizdoje, o visuomenę organizuoja taip, kad ji tarnautų tiems, kurie ir taip turi per daug galios. Todėl mano kritika technokratinei paradigmai nereiškia, kad tik bandydami koncentruoti jos perteklių būsime saugūs, – didžiausią pavojų kelia ne daiktai, materialinė tikrovė, organizacijos, o tai, kaip žmonės jais naudojasi. Problema yra žmogaus silpnumas, nuolatinis jo polinkis į savanaudiškumą, kuris yra dalis to, ką krikščioniškoji tradicija vadina „geismingumu“: žmogaus polinkis užsidaryti savo paties, savo grupės, savo menkų interesų imanencijoje. Šis geismingumas nėra mūsų amžiaus yda. Jis egzistuoja nuo žmogaus atsiradimo pradžios. Tačiau, Dievui padedant, jį įmanoma suvaldyti.
Dėmesys švietimui, solidarumo įpročių ugdymas, gebėjimas integraliau mąstyti apie žmogaus gyvenimą ir dvasinė gelmė – visa tai yra būtinos realijos, suteikiančios žmonių santykiams kokybę, kad pati visuomenė gebėtų tinkamai reaguoti į savo pačios neteisybes, nukrypimus ir piktnaudžiavimus, kurie vykdomi ekonominės, technologinės, politinės galios ir žiniasklaidos srityse“ (Fratelli Tutti, 166, 167).
Deja, kartais reikia sunkumų mūsų gyvenime, patirti kryžių ir nesėkmę, kad mes atsipeikėtume. Karas Ukrainoje mus bent kiek pabudino iš rūpesčio savimi ir atvėrė akis matyti kitų skausmą ir kančią, ištiesti artimui ranką, atverti jam širdį. Turime susikoncentruoti į tai, kas yra svarbiausia. Suprasti tą laisvės dovaną, kuria apdovanota mūsų valstybė, suprasti valstybės židinį – šeimą, ir atgręžti žvilgsnį atgal į Dievą. Jo duoti įstatymai, taisyklės – ne tam, kad mus sužlugdytų ar apsunkintų. Jis davė įstatymus tam, kad mes patirtume tikrąją laisvę, kad būtume išlaisvinti ne tik išorėje, bet ir savo širdyse, kad mūsų širdys būtų išgydytos.
„Metas ieškoti Viešpaties, kol jis atėjęs apipils jus gerove,“ (Oz 10, 12) – užsibaigė pirmasis šiandien girdėtas skaitinys. Ko reikia mūsų asmeninei ir valstybės gerovei? Atsigręžti atgal į Viešpatį, atkurti teisingą santykį su Dievu, kuris atstatys santykius vieni su kitais ir mūsų santykį su šiuo pasauliu, kuris mums yra duotas.
Valstybės dieną dėkodami Dievui už tą istoriją, už mūsų valstybę, už jos džiaugsmus ir sunkumus, grįžkime atstatyti teisingo santykio su Dievu, kad mūsų santykis tarpusavyje, šioje valstybėje ir pasaulyje būtų Dievo paliestas ir išgydytas, bei kad mes galėtume džiaugtis savo valstybe ir vieni kitais.
Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Homilija, sakyta šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2022-07-06 Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną