Vilniaus arkivyskupija | Puslapis nerastas

Nieko nerasta

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt

Arkivysk. G. Grušo homilija šv. Mišiose, minint 450-ąsias Liublino unijos metines

2019 liepos 1

Šiandienos liturginiai skaitiniai ragina mus apmąstyti, kaip per Išganymo istoriją Dievas kviečia žmones ir tautas imtis tarnystės ir užmegzti santykius. Pirmajame skaitinyje pasakojama istorija apie Eliziejaus pašaukimą – jis raginamas palikti dabartinį gyvenimą ir sekti didįjį pranašą Eliją. Per šį pašaukimą Eliziejus galų gale taps Elijo įpėdiniu. Jam pasiūlomos pareigos, bet jis turi priimti sprendimą palikti savo šeimą ir ūkį, užtikrintą pragyvenimą ir atsiliepti į Dievo kvietimą. Evangelijoje matome du apaštalus – Jokūbą ir Joną, – kurie viską paliko, kad sektų Jėzų, bet vis dar mokosi, ką tai iš tiesų reiškia. Išganymo istorija – tai istorija apie tai, kaip Dievas kviečia asmenis ir tautas užmegzti santykį su Kūrėju, vis labiau vienytis su Dievu ir vienam su kitu.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius primena mums kitą šio pašaukimo aspektą: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Jis kalba apie Dievo vaikų dvasinę laisvę – laisvę nuo nuodėmės ir laisvę teisingai garbinti.  Tai taip pat pagrindinis tautų, įvairiais būdais besistengiančių išsaugoti savo laisvę nuo priespaudos, tikslas. Jos siekia laisvės, kuri leidžia jų piliečiams gyventi taikoje ir garbinti Dievą. Taip apaštalas Paulius mokė Timotiejų: „Pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Šiandien, kai minime 450-ąsias Liublino unijos metines, ne tik pripažįstame jos istorinę reikšmę abiem mūsų tautoms, bet ir turime pasimokyti iš jos trūkumų. Per šimtmečius labai daug istorikų įvairiai interpretavo jos svarbą. Viena vertus, tai buvo svarbus žingsnis stiprinant gynybą ir užtikrinant laisvę nuo išorės agresorių. Taip pat ši sutartis tarp dviejų katalikiškų tautų davė ir kitų naudingų dalykų. Tačiau netrūko ir žmogiškojo faktoriaus. Reikėjo kovoti užtikrinant, kad stengdamiesi siekti gerų tikslų nenaudotume jėgos ir  prievartos. Tą pačią pagundą patyrė abu apaštalai šiandienos Evangelijoje, prašydami, kad ugnis kristų iš dangaus ant tų, kurie visuomenėje kitaip galvoja. Tai pamoka, kurią mes tebesimokome iki šiol, siekdami kurti didelę tarptautinę bendruomenę, bendrojo gėrio siekiančią visuomenę.

Mūsų bendram katalikų tikėjimui teko svarbus vaidmuo įkuriant ir išsaugant šią Uniją. Per šimtmečius mūsų bendri šventieji taip pat padėjo stiprinti ryšius tarp tautų. Tai – šv. Jadvyga, šv. Kazimieras, šv. Rapolas Kalinauskas, šv. Andriejus Bobola, šv. Faustina Kovalska, pal. Mykolas Sopočka, pal. Jurgis Matulaitis, pal. Teofilius Matulionis ir mūsų naujausias Bažnyčios paskelbtas palaimintasis, kurio laikai siekia šimtmetį prieš Uniją, – pal. Mykolas Giedraitis, už kurį dėkojome šį mėnesį bendrose šv. Mišiose Krokuvoje, kur jis tarnavo ir buvo palaidotas, ir jo tėvynėje, Videniškiuose. Komentuodamas brolio Mykolo paskelbimą palaimintuoju, Šventasis Tėvas, melsdamasis Regina CaeliSekminių sekmadienį, pasakė: „Šis įvykis tepaskatina lenkus ir lietuvius stiprinti ryšius išreiškiant tikėjimą ir pamaldumą palaimintajam Mykolui, nuolankumo ir evangelinės meilės pavyzdžiui.“ Iš šių šventųjų taip pat turime mokytis, kaip sukurti tikrą bendruomenę ir tikrą vienybę, kurios trokšta mūsų Viešpats.

Ryšiai, kuriuos sustiprinome per Liublino uniją, Europos Sąjungos pirmtakę, ir praeities pamokos turi tarnauti mūsų dabarčiai ir ateičiai. Mūsų tautoms stojant į Europos Sąjungą, 2003 m. šv. Jonas Paulius II sakė: „Laikotarpis nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos rodo glaudžią vienybę, bet šios vienybės turinys turtingas ir įvairus.<…> Tai iššūkis, su kuriuo dabar susiduriame mes ir visos tautos, kurios, vykstant politiniams pokyčiams vadinamajame Vidurio Rytų Europos regione, vaduojasi iš ateistinio komunizmo įtakos sferų. Vis dėlto su šiuo iššūkiu tikintieji gauna užduotį – aktyviai kurti dvasinę bendruomenę, grįstą vertybėmis, dėl kurių buvo įmanoma dešimtmečiais atremti suplanuotas pastangas įvesti ateizmą.“

Nors Europos Sąjunga nepripažino savo judeo-krikščioniškų šaknų Lisabonos Sutartyje ir įvairiais įstatymais tebetolsta nuo pagrindinių vertybių, kurios per šimtmečius buvo Europos pamatas, sudarytas iš mūsų praeities istorijos ir bendro tikėjimo, mes turėtume su misionierišku uolumu skelbti šių vertybių svarbą mūsų visuomenei šiandien.

Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje praėjusį rugsėjį, ragino mus ieškoti savo šaknų, semtis iš jų stiprybės ir įžvalgos, atsiminti mūsų istorijos tikėjimo liudytojus ir jais sekti.

Šv. Paulius šiandien mums primena mūsų pašaukimą laisvei – laisvei autentiškai garbinti ir būti laisviems nuo nuodėmės. Minėdami Liublino uniją pasinaudokime proga atnaujinti savo įsipareigojimą ir atsiliepti į mūsų pašaukimą ne tik kaip pavieniai katalikai, bet ir kaip katalikiškos tautos, ir paskatinti savo visuomenę siekti bendrojo gėrio visiems jos nariams, kurti tikrą bendruomenę, grįstą krikščioniškuoju tikėjimu ir krikščioniškosiomis vertybėmis.

Amen.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
2019-06-30, Šv. Mišios Liubline, minint 450-ąsias Liublino unijos metines

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt