Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
minint mūsų tautos istorinę šventę – Vasario 16-ąją – skaitiniai atkreipia dėmesį į tikėjimo istorijos raidą. Kviečia mus mokytis iš praeities, kaip mūsų himno žodžiai mums primena: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“
Skaitinių žodžiai nušviečia kelią, kuriuo mes šiandien turime eiti. Visas Dievo Apreiškimas Šventajame Rašte moko, kad žmogus sukurtas didiems dalykams. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sukurtas iš meilės ir dėl meilės jam pavesta valdyti kūriniją. Bet tuo labiau jam pavesta vaikščioti vienybėje su Dievu. Kaip girdėjome psalmėje: „Vaikščiosiu aš akivaizdoje Dievo, pasauly – tarp gyvųjų.“
Mūsų Išganymo istorija taip pat yra žmonių nuopuolio pasikartojimas – kai žmogus, pakviestas būti arti Dievo, eiti kartu su Dievu per gyvenimą, nusisuka nuo to kelio. Ir dėl to žmogus kenčia. Dievas kaskart pradeda iš naujo ir atstato žmogų.
Šiandienos pirmajame skaitinyje girdime apie naują pradžią, duotą Nojui, jo šeimai ir kūrinijai po nuopuolio, kai visas pasaulis buvo nusisukęs nuo Dievo. Ir tai sandora – jos ženklas buvo lankas danguje, – kurią Dievas davė pradėti iš naujo. Bet dar po to kelis kartus žmogus parpuola į nuodėmę, nusisuka nuo Dievo ir Dievas iš naujo pakelia ir ruošia kelią Mesijui, kuris duos naują pradžią mūsų gyvenimui. Mesijui, kuris yra žmonijos išvadavimas. Jėzus įsteigia naująją ir amžinąją Sandorą – susitarimą su žmonija, – per kurį Jis ištrauks mus ne tik iš nuodėmių vergijos, bet ir pakels į amžinąją laimę, sugrąžins mums gyvenimą. Jis yra mūsų Išgelbėtojas.
Kaip psalmėje šiandien girdėjome: „Pažvelgė Viešpats iš aukštojo sosto, pažiūrėjo iš dangaus žemėn. Aimanas išgirdo belaisvių, pasmerktus mirti išvadavo.“ Nuo ko Jis mus išgelbėja? Nuo klystkelių, nuo mūsų padarytų nuodėmių vergijos. Tą mes matome nuo pat Apreiškimo pradžios, kai Kainas iš savanaudiškumo nužudo savo brolį Abelį, siekdamas pagerinti savo padėtį. Tai ir toliau kartojasi: brolis prieš brolį kare, mūsų visuomenėje, – visur yra pagunda siekti savo naudos.
Vasario 16-oji, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas rodo mums, kad yra kitoks kelias. Nepriklausomybės akte pažymėta, kad tai pastatyta ant tautų apsisprendimo teisės. Demokratiniai pamatai – sutvarkyta valstybė, o demokratija suponuoja kiekvieno žmogaus prigimtinę vertę, kad kiekvienas turi teisę laisvai gyventi ir apsispręsti dėl savo likimo. Todėl šiandien ir švenčiame laisvę, bet tai nėra laisvė daryti, ką nori. Tai laisvė siekti didesnių idealų, ieškoti ne savo naudos, bet siekti bendrojo gėrio. Tas siekimas suponuoja, kad esame ir mes pasiruošę sumokėti laisvės kainą, meilės kainą.
Tėvai, pasirengę iš meilės aukotis dėl savo vaikų, dėl jų ateities, dėl jų gerovės, piliečiai, pasirengę aukotis dėl savo valstybės, – turime ne tik mūsų partizanų ir laisvės kovotojų pavyzdį, turime ir šiandien gyvą pavyzdį Ukrainoje tų, kurie pasirengę viską atiduoti, kad jų tėvynainiai galėtų gyventi laisvi ir nepriklausomi. Bet tai ir yra Jėzaus pavyzdys.
Šiandienos Evangelijoje mes girdime, kaip Jis ėmė mokyti savo mokinius, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikels. Jėzus savo mokiniams sako: jūsų laisvė, jūsų išgelbėjimas iš nuodėmės vergijos reikalauja mano aukos, reikalauja mano gyvybės, kad jūs galėtumėte gyventi laisvi. Petras pirmasis iš mokinių pasikviečia Jėzų į šalį ir bando Jį sudrausti, kad ne taip turi būti. Jis nori būti Mesijo mokinys, bet tokio Mesijo, kuriam nereikia aukotis. Jėzus jam labai tiesiai pasako: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ Mąstai ne iš meilės, pagal kurios paveikslą ir panašumą esi sukurtas, o mąstai savanaudiškai, norėdamas, kad tik tau būtų gerai. Tai yra krikščionybės pamoka, bet tai yra pamoka ir kiekvienam piliečiui. Jėzus ir tada mokino: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24).
Broliai ir seserys, būti krikščioniu ir būti laisvos demokratijos piliečiu reikalauja aukos. Mūsų aukos. Tas pats buvo iškalta ant Laisvės varpo: „Laisvės nevertas, kas negina jos.“ Šiandien dėkodami už aukas, per kurias turime laisvę, prašykime Dievo malonės, kad ir mes būtumėm ištikimi Dievo ir Tėvynės laisvės dovanoms. Amen.
+ Gintaras Grušas
Homilija, sakyta 2023 m. vasario 16 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną