Arkivysk. G. Grušo homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį

2021 balandžio 11

Brangūs broliai ir sesės Kristuje,

šiandienos Evangelijoje mes randame apaštalus susirinkusius ir užsirakinusius kambaryje dėl žydų baimės. Jie buvo pilni baimės, nerimo, rūpesčių, nežinios. Jėzų ką tik nužudė ant kryžiaus, ir mokiniai turėjo numanyti, kas gali jų laukti netrukus.

Mes esame šiandien panašūs į tuos mokinius. Esame pilni baimės ir nerimo, esame užsirakinę savo kambariuose – vieni arba su savo šeima, pilni rūpesčių, nuovargio, mirties baimės ir baimės dėl ateities, nežinios. Bet Jėzus ir pas mus ateina ir taria tuos pačius žodžius: Ramybė jums. Jis tai kartoja net tris kartus šiandienos Evangelijoje. Ir šią Velykų savaitę mes dažnai girdim ne tik „ramybė jums“, bet ir „nebijokite“. Ir angelai, ir pats Jėzus tai kartoja. Apie tą ramybę Jis jau buvo perspėjęs savo mokinius Paskutinės vakarienės metu. Mes girdim tuos pačius žodžius per kiekvienas šv. Mišias: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.  Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.  Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!  (Jn 14, 27).

Apie tą ramybę Jėzus kalbėjo šv. Faustinai, perduodamas žinią mums. Jėzus Faustinai pasakė: Pasakyk prisikentėjusiai žmonijai, tegul prisiglaudžia prie gailestingosios mano širdies, o aš juos pripildysiu ramybės“ (D, 1074).Ramybė yra, kai nevargina baimės ir nežinia, – tai kyla iš pasitikėjimo Dievu. Šventasis tėvas Pijus labai gražiai apibūdino tą ramybę: Ramybė – tai dvasios paprastumas, sąžinės skaidrumas, sielos rimtis, meilės ryšys.  Ramybė – tai tvarka, harmonija kiekviename iš mūsų, nuolatinis džiausmas, liudijantis apie tyrą sąžinę, šventa širdies, kurioje viešpatauja Dievas, linksmybė.  Ramybė yra tobulumo kelias, kitaip tariant, tobulumas yra ramybėje.

Mes galėtume apibūdinti ramybę kaip malonės pilnatvę. Bet, kaip girdėjome šiandienos antrajame skaitinyje, jau ir pirmieji krikščionys žinojo, kad dar reikės truputį pakentėti iki Viešpaties sugrįžimo. Bet neturim leisti, kad ta kančia, kurią mes nešam savo kasdienybėje, atimtų iš mūsų Viešpaties ramybę. Yra prisikentėjusi žmonija, kaip Jėzus sako, pasaulis yra pilnas nuodėmės ir mirties. Tačiau šie kentėjimai, šie išbandymai mums gali padėti suprasti, kad mes patys neįveiksime visų problemų savo jėgomis, o ypač savęs neišgelbėsime. Velykų žinia – Kristus prisikėlė – ir jis pats sako: aš nugalėjau pasaulį, aš nugalėjau mirtį. Jis mokė, atlikdamas savo tarnystę, kaip rašoma Mato Evangelijoje: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“  (Mt 10,28).

Dievas yra nugalėjęs mirtį. Ir Dievas yra išgelbėjęs mus iš nuodėmės vergijos. Ir ką mes matom aplink save? Kupina baimės, kupina nežinios, bet mes kurti ir negirdime Viešpaties žodžių: Ramybė jums. Jo žodžiai yra veiksmingi. Čia yra tas pats, kuris tarė: Tebūnie šviesa ir šviesa atsirado. Jo žodžiai „ramybė jums“ teikia mums tą ramybę, jei esame pasirengę ją priimti. Pandemija ir visos kitos pasaulio problemos yra mums kvietimas atnaujinti savo pasitikėjimą Jėzumi.

Mes daug galime pasimokyti iš to, ką jau patyrėme. Kokias pamokas mes išmokome per pandemiją? Higiena. Mokame plauti rankas, stalviršius, rankenas. O kaip mūsų dvasinė higiena? Kaip dažnai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu? Nuplauname savo sielas? O dvasinė dienos peržvalga? Išmokome nešioti kaukes, kad neužkrėstume kitų ir saugotume save. O kaip mes nešiojame dvasines kaukes, kad apsisaugotume nuo vaizdų, nuo žodžių, kurie gali mus užkrėsti? Ar nešiojame dvasines kaukes, kad suvaldytume savo liežuvį ir neužkrėstume kitų savo žodžiais?

Mes daug girdime, kad reikia stiprinti imunitetą. Vartoti vaistus, vitaminus, išsimiegoti, gerai pavalgyti. Jau mes tą žinome kaip litaniją. O dvasiniame gyvenime – ar mes ugdome imunitetą nuodėmei? Malda, pasninku, gailestingumo darbais? Dievo žodžio skaitymu ir Eucharistijos priėmimu? Ar mes ugdome savo dvasinį imunitetą stiprindami dorybes ir kovodami su savo ydomis? Ir mes žinome skiepų svarbą – jie reikalingi, kad galėtume apsaugoti ir save, ir kitus. Ar esame dvasiškai pasiskiepiję Jėzaus pasitikėjimu ir Šventąja Dvasia? Nes jei mes įsileidžiam į savo vidų Šventąją Dvasią ir užsitikrinam, kad ji lieka mūsų širdyje, joks dvasinis virusas, jokia nuodėmė negali atimti iš mūsų tos ramybės, kurią Dievas mums duoda. Ir girdime tą, galime sakyti, paskiepijimą – Jėzus šiandienos Evangelijoje taria: Imkite Šventąją Dvasią ir pripildo savo Šventąja Dvasia.

Pandemijos laikotarpis tikrai gali mus mokyti ir apie gailestingumą. Pirmiausia melstis už mirusiuosius ir mirštančius. Labai dažnai Faustinos Dienoraštyje užfiksuota, kaip Jėzus sako: kas melsis mirties valandą, tam aš suteiksiu ramybę. Ir Faustina vienoje vietoje, besimelsdama su mirštančiu, pastebi, kokią nepaprastą ramybę mirštantis žmogus parodė. Gailestingumo vainikėlį melstis mirties akivaizdoje, net jei tų žmonių nėra šalia. Mes daug kalbam šiomis dienomis apie mirštančius Lietuvoje ir pasaulyje. Bet žmonės miršta ne tik nuo COVID-19. Kiek karų šiandien vyksta, kiek pabėgėlių, kurie miršta. Miršta ir milijonai nuo abortų. Mes galim tą didelį gailestingumo darbą vykdyti intensyviai šiuo pandemijos metu – besimelsdami už mirštančiuosius, už numirusius, nes Jėzus nugalėjo mirtį. Mirtis – mes žinome – yra tik laikinas pralaimėjimas. Su apaštalu Pauliumi mes galim kartoti: Kurgi, mirtie, tavoji pergalė. Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!  Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas.  Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (1 Kor 15,55-57). Ar vėl su Pauliumi sakyti: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas (Fil 1, 21).

Kiek gailestingumo darbų jau dabar atlieka mūsų medikai, visi medicinos sistemos darbuotojai, dvasininkai, savanoriai (savanoriai, kurie dirba su vaikais, mokykloje), kiek artimųjų turi progą atlikti gailestingumo darbą. Net ir telefono skambutis izoliuotam, liūdinčiam žmogui, yra tikras gailestingumo darbas, į kurį Jėzus mus kviečia.

Dar vienas gailestingumo darbas – tai yra ir pasiskiepyti, ir padėti kitam pasiskiepyti. Mes turime tokių gražių pavyzdžių – popiežius Pranciškus, popiežius Benediktas, Vatikane dirbantys kunigai, vienuolės, pasauliečiai – ne tik dėl savęs jie skiepijasi. Jie skiepijasi, kad visuomenei padėtų nugalėti šią pandemiją. Kad galėtume grįžti kartu melstis bažnyčiose. Mes pasiskiepijame siekdami užtikrinti, kad kitas neužsikrėstų. Jau matome, kad ta grėsmė medicinos personalui sumažėjo, nes jie pasiskiepijo. Mūsų vyresnio amžiaus žmonės tenebijo pasiskiepyti dėl savęs ir dėl kitų. O vaikai – mūsų senolių – gali irgi gailestingumo darbą padaryti – padėti pasiekti tą pasiskiepijimo punktą.

Jėzus pasirodė apaštalams, kai jie buvo kartu. Kai Tomo nebuvo kartu su jais, jis Jėzaus nematė. O kai kitą savaitę vėl buvo visi kartu, Jėzus ir jam apsireiškė. Tas Jėzaus mokinių buvimas kartu yra Bažnyčios įvaizdis ir primena mums, kaip svarbu mums susirinkti kartu. Nes ten ypatingu būdu mes pažįstame Jėzų. Šiuo metu galimybės kai kur yra ribojamos, bet tai nereiškia, kad mes negalime melstis kartu. Mes galime melstis nuotoliniu būdu, kad ir telefono pagalba arba suėję. To buvimo kartu ypatingą reikšmę turi mūsų namų Bažnyčios, mūsų šeimos. Tai irgi yra Bažnyčios įvaizdis. Todėl taip svarbu, kad mes šeimose sugebėtume melstis kartu, nes ten mes atpažįstame Jėzų esant tarp mūsų.

Faustinai nurodyta nutapyti šį Dievo Gailestingumo paveikslą. Ir jame tobulai atsispindi tai, ką Jėzus pasakė Faustinai mums perduoti. Pasakyk prisikentėjusiai žmonijai, tegul prisiglaudžia prie gailestingosios mano širdies, o aš juos pripildysiu ramybės (D, 1074). Paveiksle mes matome spindinčią Jėzaus Širdį – tą šaltinį, iš kurio plaukia malonės. Mes matome šviesos spindulius, kurie yra malonės, sakramentinės malonės – vanduo ir kraujas. Mes matome tą gailestingumą, kuris ateina į pasaulį, kuris teikia ramybę. Malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Kristaus Jėzaus šiandien tepripildo mūsų širdis ir suteikia mums ramybę. Amen.  

+ Gintaras Grušas

Pamokslas, sakytas Dievo Gailestingumo sekmadienį Vilniuje, 2021 metų balandžio 11 dieną.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt