Nepaprastai gražus sutapimas šiandien, kad švenčiame Sekmines, Tėvo dieną ir Sutvirtinimo sakramentą kartu. Nes viskas sukasi apie Šventąją Dvasią – Tėvo ir Sūnaus santykį. Jų tarpusavio meilė ir yra Šventoji Dvasia, kuri ateina pas mus, kad mus įtrauktų į tą amžiną meilės ryšį. Šventoji Dvasia mus veda šiuo meilės santykio keliu per visą mūsų gyvenimą ir į amžinybę, jei mes sutinkame eiti tuo keliu.
Į tą santykį mus kviečia pats Jėzus, kai Jis, mokiniams prašant išmokyti melstis, išmokino maldą, kurią mes kasdien kalbame. Bet ne visada esame įsisąmoninę, kad ta malda traukia mus į santykį. Mes pradedame iškart kreipdamiesi į mus mylintį dangiškąjį Tėvą „Tėve mūsų“. Ir tie žodžiai turėtų mus įtraukti į tą meilės santykį, kuris yra Šventoji Dvasia. Pats apaštalas Paulius savo laiške efeziečiams apie šitą santykį ir apie tai, kad kiekviena tėvystė yra Dievo Tėvo atspindys, rašė: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis. Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, aukštis ir gylis ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 14–21).
Dievas yra sukūręs kiekvieną iš mūsų su tikslu – mes jį vadinam pašaukimu. Tai yra kiekvieno asmeninis kelias į amžinybę su Viešpačiu. Tai gali būti tėvystės ir motinystės kelias šeimoje, dvasinės tėvystės ir motinystės kelias, pasiaukojimas gailestingumo darbų tarnystėje, įvairiose profesijose – ar medikų, ar tėvynės gynėjų – kiekvienoje profesijoje, kuri siekia parodyti meilę artimui. Dievas kiekvienam iš mūsų yra numatęs kelią, kuris mus sėkmingai nuvestų į amžinybę, į Jo meilės glėbį.
Mūsų tikslas, kiekvieno iš mūsų tikslas yra tapti tuo žmogumi, kurį Dievas numatė mus sukurdamas. Tapti žmogumi, kuriuo Dievas sukūrė mus būti. Tai yra mūsų kelias ne tik į šventumą, bet ir į amžinosios meilės patirtį su Juo danguje. Pašaukimas nėra tai, ką mes sugalvojame daryti: „Aš noriu vesti ją, aš noriu tekėti už jo.“ Arba: „Aš noriu būti kunigu ar vienuole.“ Pašaukimas yra atpažinti, ką Dievas mums yra parengęs nuo pasaulio pradžios. Tam reikia įsiklausyti, kur Dievas veda, ir turėti drąsos eiti tuo keliu. Dėl to mums yra duodama Šventoji Dvasia, kad mus vestų sėkmingai šiuo gyvenimo keliu.
Bet pagundų neiti tuo keliu yra nuo pat pradžios. Liuciferis, šviesusis Dievo angelas, archangelas, nutarė Dievui pasakyti: „Aš netarnausiu, nevykdysiu Dievo man parengto plano.“ Babelio bokšto statytojai nutarė tapti lygūs su Dievu pastatydami bokštą iki dangaus, kad ir jie galėtų valdyti ir būti kaip Dievas. Tas pats Judas, kuris išdavė Jėzų Kristų, galiausiai turbūt nesiekė jo išduoti, nesiekė jo mirties, bet norėjo, kad Jėzus pradėtų karaliauti pagal jo supratimą – taptų Izraelio karaliumi ir jėga nuverstų okupuojančias romėnų jėgas ir tokiu būdu išlaisvintų Izraelį. Jis nepripažino Jėzaus ir jo Tėvo numatyto plano, kaip išlaisvinti pasaulį iš nuodėmės, kaip suburti Bažnyčią, kad mes visi būtume su Juo per amžius.
Ir mūsų laikais kyla panašių pavojų: mums kiekvienam asmeniškai ir mums kaip visuomenei. Mus gundo iškreiptos meilės ir iškreiptos laisvės sąvokos, kai mes tariame taip, kaip tie, kur nupuolė prieš mus: aš noriu, man patinka arba nepatinka, mano „aš“ turi viešpatauti. Mes tą matome pasauliniu mastu, kai galingas žmogus nutaria sukurti pasaulį pagal savo iškreiptą tautinę viziją, puola kitus ir žūsta tūkstančiai, o milijonai žmonių kenčia. Mes tą savojo „aš“ pastatymą pirmoje vietoje matome, kai yra daugybė skyrybų mūsų visuomenėje, abortų, iškreiptų laisvės sąvokų, kurios veda į narkomaniją ir alkoholizmą, ieškoma alternatyvos, imituojančios šeimą.
Krikščioniui, katalikui yra vienintelis kelias – išmokti klausyti Dvasios balso ir su pasitikėjimu sekti Dievo nurodytą kelią, pasiaukojančios meilės kelią. Ir tai yra mūsų kiekvieno pašaukimo atpažinimo kelias. Tai yra mūsų kelias pas dangiškąjį Tėvą. Ir ne mes pirmi einame tuo keliu. Pats Jėzus Kristus mums yra pavyzdys, kaip Šventoji Dvasia veda į pašaukimą ir gyvenimo misiją. Jėzaus įsikūnijimas prasidėjo, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos. Šventoji Dvasia buvo virš Jėzaus kaip balandis, pasirodęs, kai jį krikštijo Jordano upėje. Šventoji Dvasia išvedė jį į dykumą, kad jis galėtų pasninku pasirengti įvydyti Tėvo jam duotą misiją. Ir Šventoji Dvasia vedė jį į Jeruzalę, kad jis ant Kryžiaus mirtų už mus. Šventosios Dvasios galia jis prisikėlė iš numirusiųjų.
Tas pats tęsiasi ir Bažnyčios gyvenime šiandien. Jėzus sakė: „Aš nepaliksiu jūsų vienų – atsiųsiu jums Globėją, Patarėją, duosiu jums jėgos iš aukštybės.“ Ir visas Bažnyčios gyvenimas nuo Sekminių, pirmųjų Sekminių, yra Šventosios Dvasios vedamas. Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje ir visa, ką skaitome Apaštalų darbų knygoje, yra Šventosios Dvasios veikimas ugdant Bažnyčią, ją puoselėjant. Ir tai, ką mes darome šiandien, Bažnyčia per šimtmečius daro teikdama sakramentus – tai yra tos pačios Šventosios Dvasios veikimas. Jei įsiklausom į Eucharistinės maldos žodžius, girdime kunigą sakant: Šventosios Dvasios galia perkeisti duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Šventosios Dvasios galia kunigas duoda išrišimą ir nuodėmės yra atleistos. Šventosios Dvasios galia jums bus šiandien suteikta Šventosios Dvasios dovana Sutvirtinimo sakramentu, kad jus vestų per gyvenimą, kad jūs atrastumėte savo tikrąjį pašaukimą ir kelią į amžinybę. Šventoji Dvasia mums nurodo meilės kelią, veda visą Bažnyčią ir kiekvieną iš mūsų, kad giliai savo širdyje patirtume Dievo meilę ir dalintumės ja su kitais.
Kaip mes tą galime daryti? Pirmiausia išmokti klausyti ir išgirsti Dvasios balsą. Kas atsitinka, kai meilė paliečia mūsų širdis? Jos užsidega. Apie mylimąjį ar mylimąją negali baigti galvoti, neišeina iš galvos, ir, kai tik turi progą, nori kalbėtis. Įsimylėję žmonės mėgsta valandų valandas praleisti kartu. Ir nestinga kalbos. Atsimenu, kai buvau gimnazistas, valandų valandas praleisdavau telefonu kalbėdamas su savo drauge. Tik mūsų buvo kita situacija, dar nebuvo mobiliųjų telefonų ir buvo tik viena namų telefono linija. Ir jei kas nors kalba, niekas negali prisiskambinti. Buvo situacija, kai kalbėjausi su drauge, ir po kelių valandų tėvas sugrįžo labai įpykęs ant manęs. Jis buvo nuvežęs automobilį į servisą ir dvi valandas bandė prisiskambinti namo, kad kas nors nuvažiuotų jį parvežti. Bet negalėjo, nes buvau įsimylėjęs ir kalbėjausi.
Tokio pokalbio Dievas laukia iš mūsų. Ne maldų atkalbėjimo ar sukalbėjimo. Bet širdis į širdį su Juo kalbėti. Nes Šventoji Dvasia, kurią gausit šiandien, yra meilė. Leiskit, kad ji degtų jūsų širdyse.
O antras įsimylėjusių žmonių bruožas yra, kad jie pasitiki vieni kitais. Dievas kviečia, kad mes Juo pasitikėtume. Kad mes pasitikėtume Šventosios Dvasios vedimu per gyvenimą. Kad leistume, kad ji nurodytų mums tą kelią, kurį Dievas jau mums yra numatęs, jau mums yra paruošęs. Neieškokite savo kelio gyvenime. Ieškokite to kelio, kurį Dievas jums yra paskyręs, kad jūs pasiektumėte amžiną laimę.
Jėzus pasakė mums, ko jis mums linki. Jis sakė: „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). To ir aš, ir Šventoji Dvasia linki jums šiandien. Kad jūs atvertumėte savo širdis ir leistumėte, kad Šventoji Dvasia jas pripildytų, uždegtų meile, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Džiaukimės ta didžiule dovana, kurią Dievas suteiks mums šiandien. O mes, kurie jau turime Sutvirtinimo sakramentą, – tegu Dievas atnaujina mumyse tą malonę šiandien, uždega mūsų širdis meile, Šventosios Dvasios meile, Tėvo ir Sūnaus meile, kuri yra mums duota. Kad mūsų džiaugsmui iš tikrųjų nieko netrūktų. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
+ Gintaras Grušas
2022 m. birželio 5 d., Šventosios Dvasios atsiuntimas. Homilija, sakyta Vilniaus Verkių kalvarijų atlaiduose teikiant Sutvirtinimo sakramentą