2005 m. Kovo 11-osios proga Vilniaus arkikatedroje

Brangieji,

Šiandien minime Tautos šventę. Susirinkome į Vilniaus arkikatedrą maldai už Tėvynę. Kokia gi ta mūsų malda? Ar tai padėkos malda, ar atgailos malda? Ar melsdamiesi ko nors prašome, galvojame apie rytdieną arba skundžiamės ir ieškome suraminimo? O gal tik krutiname lūpas, mintimis klaidžiodami po visai kitas erdves? Juk vis labiau tolsta nerimo kupini laikai, kai maldos žodžiai aidėjo ne tik bažnyčiose, bet ir miesto gatvėse, kai grėsmių akivaizdoje pajutę savo silpnumą mes visi kėlėme rankas ir širdį į Dievą maldaudami pagalbos…

Išblėso naktinių laužų žarijos, išardyti laikini altoriai, tauta įniko į kasdienius darbus… Ar malda už Tėvynę taip pat pasikeitė, nuslinko į praeitį? Ar ji liko tokia pat nuoširdi, kaip anomis bundančių vilčių dienomis? Atsakymas į šiuos klausimus yra aiškus, jei tik suprantame, kad be maldos negalime išsaugoti iškovotos laisvės. Dar svarbiau – jei suprantame, kad be maldos nepajėgiame gyventi laisve ir laisvėje.

Visų pirma, nevalia apleisti padėkos Dievui ir tiems, kurie savo gyvybės kaina ir Aukščiausiojo duotų gabumų dėka, nuoširdžiu pasiaukojimu ir tyliu darbu iškovojo, kūrė, puoselėjo laisvą gyvenimą mūsų Tėvynėje.

O drauge matome, kad šiandien, po penkiolikos Nepriklausomybės metų, tebeturime daug vargų ir sunkumų, kurie slegia mūsų širdis, kelia nerimą dėl tautos ateities. Ne kiekvienas pajėgia sudurti galą su galu; akis bado nepagarba žmogui, šeimai, gyvybei; sunku auklėti jaunąją kartą perteikiant jai ne tik materialinį pagrindą, bet ir žmogišką jautrumą, pagarbą, sąžiningumą bei Tėvynės meilę. Tad ar pajėgus žmogus vien savo jėgomis gyventi laisvėje ir darnoje?

Žmonija vis dažniau užmiršta, kad pirmapradė nuodėmė suardė ne tik žmogaus ir Dievo ryšį, bet ir žmonių tarpusavio ryšius. Juos įmanoma atkurti tik pasaulio Atpirkėjo Jėzaus Kristaus dėka. Tai yra mūsų, krikščionių, Geroji Žinia, kurią privalome ne tik skelbti, bet visų pirma patys ja gyventi.

Šios dienos Evangelija mums atskleidžia labai svarbią krikščionio laikyseną maldos ir artimo atžvilgiu. Žmogui būdinga greičiau pamatyti kito nuodėmę, kito trūkumus ir jais pridengti savuosius. Politikoje, žiniasklaidoje, šeimoje dažnai regime kritikuojant ir smerkiant vieni kitus, bet labai retai išgirstame nuoširdžios atgailos ar atsiprašymo žodžius. Baimė būti nuteistam verčia žmogų gintis puolant kitą, dangstytis melu, išsisukinėti. Tačiau tokiu būdu žmogus tik daugina savo kalčių naštą, leidžiasi į kompromisus su savo sąžine.

Baimė dėl savo nuodėmių yra nugalima tik pažinus Dievo gailestingumą, kurį mums atskleidžia Kristus, be kaltės prisiėmęs visos žmonijos kaltes. Visos, vadinasi, ir mūsų. Ar mes norime, sutinkame, kad mūsų nuodėmės būtų atpirktos? Štai šaltinis nuolankios krikščionio maldos, kuri jį patį išvaduoja iš baisios kaltės nelaisvės. Visų pirma reikia atgailoti ir melstis už savo nuodėmes – tam, kad galėtume būti gailestingi kitiems. Mokytis smerkti nuodėmę ir mylėti nusidėjėlį galime pradėti tik nuo savęs.

Gražiu pavyzdžiu Kristus mums rodo muitininką, kuris stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Kristus labai aiškiai sako: šitas nuėjo į namus nuteisintas (Lk 18, 13). Tik išmeldęs savo paties kalčių atleidimą, krikščionis gali savo malda padėti atstatyti kitų suirusius ryšius su Dievu bei su žmonėmis. Kiek daug įstengia žmogaus malda! Bažnyčios istorija mums liudija nuostabius atvejus, kai karšta ir pasitikinti malda pakeitė žmonijos istoriją, įveikė žmogaus jėgomis nepakeliamus sunkumus, leido atlikti nuostabius žygdarbius.

Gera malda mus visada atgręžia į kitą žmogų. Tačiau yra ir veidmainiška malda, apie kurią mums kalba antrasis evangelinis pavyzdys. Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės (Lk 18, 11). Fariziejus vardija savo gerus darbus, tačiau šie jo geri darbai nedžiugina nei Dievo, nei žmonių, nes jie užnuodyti puikybe ir savanaudiškumu. Jo vadinamųjų gerų darbų sąrašas – tai paprasčiausios pareigos, kurias atlieka kiekvienas padorus žmogus. Kodėl taip nemalonu girdėti fariziejaus maldą?

Svarbu dorai gyventi, svarbu daryti gera, tačiau dar svarbiau būdas, kaip mes tai darome, kaip žvelgiame į kitą žmogų, kai imamės jam padėti. Mūsų geri darbai gali greitai virsti veidmainyste, savęs sureikšminimu ir iškėlimu kitų akyse. Girdėjome, kaip pranašo Ozėjo lūpomis Dievas sako: Noriu ištikimos meilės, o ne aukos (Oz 6, 6). Ar paaukotas pinigas, drabužis, maistas palydimas mūsų nuoširdžia užuojauta ir solidarumu su stokojančiais? O gal tai tik mūsų tuštybės ir išdidumo demonstravimas, savęs reklama? Ar iš meilės darome gerus darbus? Motina Teresė mėgo sakyti savo seserims: Darykite mažus darbus su didele meile.

Geri darbai įgauna vertę ir suspindi amžinybės spalva tik tuomet, kai mes sekame Dievo gailestingumu. Dievas, matydamas žmonių nuodėmes, nepasmerkė jų, nenuteisė, bet pats atėjo į žemę, prisiėmė kitų žmonių nuodėmes, kad jie būtų išvaduoti. Nekaltas Kristus mirė už kaltuosius, kad juos išgelbėtų. Jis neskirstė žmonių į gerus ir blogus. Jis mylėjo visus ir darė gera visiems.

Taip ir mes turime daryti. Negalime atskirti Dievo nuo artimo. Turime atminti, kad gėrį nešti įmanu tik Dievo malonės dėka. Be manęs jūs nieko negalite (plg. Jn 15, 5), – sako Kristus. Patys vieni, be Dievo, mes esame pažeisti gimtosios nuodėmės, pasimetę ir nusiminę, pikti ir savanaudžiai, nepajėgūs išlaikyti darnių ryšių net su pačiais artimiausiais žmonėmis. Ką ir kalbėti apie visos tautos vienybę! Tik Kristus, mūsų Išganytojas, gali mums padėti atverti savo širdis, išpažinti nuodėmes ir įsileisti Jo malonę, kurios dėka skleistume gėrį pasaulyje.

Sugrįžkite pas Viešpatį! (Oz 14, 3) – ragina šios dienos skaitinys. Penkiolika metų kūrėme savo Nepriklausomybės rūmą. Šiandien labai sąžiningai paklauskime savęs: ar buvo Dievas tarp mūsų? Ar leidome Jo šviesai nutvieksti mūsų sąžinių kertes? Ar išpažinome savo slaptas nuodėmes, kurios it rūdys graužia mūsų sąžines? Ar supratome, kad be Jo pagalbos neįstengsime gyventi laisvėje ir kurti gėrį?

Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai, – sako Kristus, – jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31–32).

Neišeikime iš šios šventovės nuoširdžia atgaila neatsiprašę Dievo už savo nuodėmes ir nepaprašę Jo malonės melstis už tuos mūsų brolius ir seseris, kuriuos šiandien labiausiai kritikuojame ir barame. Maldaukime Dievo pagalbos apsispręsti už gėrį ir jį dosniai, su meile duoti net tiems, kurie mūsų nemyli. Paskutinės Gavėnios dienos mus dar labiau gręžia į Atpirkėją. Jo meilės revoliucija pakeitė viso pasaulio veidą. Pasekime Jo pavyzdžiu ir išdrįskime, su Dievo pagalba, kaip mus ragina apaštalas Paulius, blogį nugalėti gerumu.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas