2004 m. Kovo 11-osios proga Vilniaus arkikatedroje

2004 kovo 11

Brangieji,

Šiandien susirinkome paminėti keturioliktas mūsų Valstybės išsilaisvinimo iš okupacijos metines. Atėjome į šventovę, idant išgirstume Viešpaties Žodį. Ar esame pasirengę jį priimti į savo širdį?

Šios dienos Dievo Žodis – aštrus, anot šventojo Pauliaus, kaip „dviašmenis kalavijas“. Tačiau aštrus yra ir žodis „laisvė“. Šio žodžio įprasminimas pareikalauja kančios bei aukos. Gyvenimas laisvėje ir laisve pareikalauja narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Todėl labai pravartu leisti Dievo Žodžiui perskrosti mūsų sąžinę, kad pažintume savąjį apsisprendimą ir suprastume – nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar gyvensime laisvoje valstybėje, ar būsime bevaliais vergais.

Pirmajame skaitinyje girdėjote aiškius ir reiklius žodžius: Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasikliauja ir silpną kūną sau atrama laiko, kurio širdis nusigręžia nuo Dievo.

Žmogus turi silpną, žemiškojo laiko suvaržytą bei nuodėmingą kūną ir nemirtingą, pagal Dievo panašumą sukurtą sielą. Nevalia pamiršti šios tiesos apie save, pamiršti paprastos, tačiau taip sunkiai įgyvendinamos būtinybės derinti kūno ir sielos naudą. Negalime sielos reikalų palikti amžinybei, o žemėje naudotis vien kūno raumenimis ir savo riboto proto galiomis.

Žvelgdami į šių dienų visuomenę, nori nenori suvokiame, kad sovietinis ateizmas vis dėlto sugebėjo atskirti žmogaus kūną nuo sielos. Daugelį, o daugelį pavyko įtikinti, kad žemėje yra svarbi tik žmogiška gerovė, kuri pasiekiama jėga, gudrumu, suktumu ir kitų engimu.

Kam buvo panaudota laisvė? Baisu matyti, kaip valdininkai, kuriems patikėta mūsų Valstybės gerovė, išmainė ją į savo pačių medžiaginę naudą. Pasak šios dienos Evangelijos, turtuoliai, vilkintys purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaujantys, nepastebi elgetų, kurie trokšta numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolių stalo.

Daugelis Lietuvoje jaučiasi varguoliais, engiamaisiais ne materialine, o moraline prasme. Eiliniai piliečiai stokoja lygių galimybių skinti laisvės vaisius, pasigenda pagarbos žmogui, asmens orumui. Nuolat pristinga valdžios atidumo tiems, kuriems sunkiau prisitaikyti prie visuomenės pokyčių. Ar politikai daug prisidėjo, kad joks žmogus nebūtų niekinamas, atstumtas, kad kiekvienam būtų padėta pagal jo galimybes rūpintis savimi, savo šeima ir prasmingai dalyvauti puoselėjant laisvę?

Melas, korupcija, pataikavimas, bendro turto grobstymas atsakingus už krašto gerovę mūsų šalies politikus mūsų šalies  padarė pažeidžiamus ir bailius. Kiek nedaug yra žmonių, kurie išdrįsta atsilaikyti prieš šmeižtą, pyktį, psichologinį bei moralinį, o kartais ir teisinį susidorojimą. Gaila, kad  garbingi žmonės traukiasi iš Valstybės valdymo institucijų, nes nepajėgia jose veikti pagal savo sąžinę bei dorinius principus.

Palaimintoji Motina Teresė sakė: „Esu įsitikinusi, kad politikai per mažai laiko praleidžia ant kelių. Esu tikra, kad jie daug geriau atliktų savo užduotį, jei tai darytų“.

Šios dienos pirmojo skaitinio antroje dalyje girdėjome, kas yra priešprieša prakeikimui: Laimingas žmogus, kurs Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias.

Tik tuomet, kai suprasime, kad žemiškasis gyvenimas yra vien žmogaus gyvenimo istorijos pradžia, nulemianti jo amžinybę, tik tuomet, kai Dešimt Dievo įsakymų taps mūsų gyvenimo pagrindu, tik tuomet, kai žmogus suvoks savo nemirtingos sielos svarbą, galėsime sakyti, kad esame laisvės vaikai.

Visuomeninis teisingumas priklauso nuo žmonių tarpusavio santykių, nuo jų susitarimo. O religijos žvilgsniu žmogus turi būti teisingas ne tik kito žmogaus akivaizdoje, bet taip pat ir Dievo akivaizdoje. Pranašas Izaijas šaukė: „Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1,16-17).

Dievo garbinimas, artimo meilė, teisingumo siekimas, kova su priespauda ir išnaudojimu, pagarba žmogui – visi šie dalykai labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Krikščioniui visos šios vertybės kyla iš tikėjimo, kuris nėra vien deklaracija, vien šventinio renginio ir užimamų aukštų pareigų sudėtinė dalis, bet konkretus, kasdienis, sąžiningas gyvenimas. Krikščionis aukojasi kietiems bendruomenės nariams ir dėl žmogiškojo solidarumo, ir dėl to, kad tokios jo aukos nori, taip aukotis jį moko Dievas. Čia verta prisiminti šventojo Jono Auksaburnio įspėjimą: Jei nori garbinti Kristaus Kūną, tai nepraeik abejingai  pro šalį, kai jį sutiksi kelyje nuogą ir sušalusį.

Šios dienos minėjimas mums kelia egzistencinį klausimą: ar išliksime laisva tauta? Ar išmoksime vienas į kitą žvelgti su pagarba ir pasitikėjimu? Ar suprasime, kad esame atsakingi ne vien tik už savo kūną, bet ir už sielą bei vienas kitą?

Žemėje rojaus dar niekas nesukūrė ir nesukurs. Rūpindamiesi žemiška gerove, priimdami vis naujus ir naujus įstatymus, kurie padeda įtvirtinti materialinę gerovę, neužmirškime, kad visa tai gali atsigręžti prieš mus pačius ir virsti baisiu prakeiksmu, jeigu nepaisysime kiekvienam žmogui Dievo duotų įsakymų, kuriais grindžiamas visų tautų gyvenimas.

Tėvynės laisvės rūmas išliks tik tuomet, kai bus pastatytas ant dvasinių pamatų. Tik tokiuose namuose nebus turtuolių ir lozorių, o vien broliai ir seserys, kuriems Tėvas Dievas trokšta dovanoti savo meilę ir gailestingumą. Be Dievo pagalbos neįstengsime ilgai džiaugtis savąja laisve. Todėl dar kartą įsiklausykime į Šventojo Rašto žodžius:  Taip kalba galybių Dievas: ‘Susimąstykite, kaip jums sekėsi! […] Jūs daug tikėjotės, bet mažai gavote […] Kodėl gi? […] Ogi todėl, kad mano Namai tebėra sugriauti, o jūs visi skubinatės į savo namus […] Drąsos, visi krašto žmonės’, – tai Viešpaties žodis. – ‘Imkitės darbo! Juk aš su jumis’ (Ag 1, 7–9; 2, 4).

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt