200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

„Supratau, kad tai, ko ieškau, esu aš pati“, – sako socialinio centro „Betanija“ savanorė Janina

2015 gegužės 23

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinio centro „Betanija“ savanorę Janiną Zibirevą kalbina Justina Petronytė

Papasakok, kaip atėjai savanoriauti į „Caritą“?

Viskas prasidėjo nuo šio rudens. Savo gyvenime tuo metu išgyvenau sudėtingą situaciją. Vis dar ambicingai svajojau apie šlovę ir gyvenimą puošnioje aplinkoje, norėjau keliauti po pasaulį, dirbti Niujorko dangoraižyje, bet man nepavyko rasti to kelio, kankinausi ir vis klausiau, kodėl. Ieškojau žmogaus, kuris priimtų mane stažuotis, kuris įgyvendintų tokias idėjas, kurias turėjau pati savo galvoje. Aišku, aš nesupratau, kodėl man vis nepavyksta, išgyvenau savivertės krizę. Tuo metu apie „Caritą“ žinojau tik tiek, kad jis priima senus drabužius kaip auką. Vieną lietingą dieną, pririnkau tų drabužių, nuvykau į socialinę tarnybą, atidaviau drabužius, o savanorė Kristina man davė VA „Carito“ dienoraštį, kaip padėką. Pamačiau tą akimirką tas ištiestas rankas ir dienoraštį. Aš niekada neskaitau jokių žurnalų ar lankstinukų, duodamą informaciją visada išmetu. O tą lietingą dieną su dienoraščiu nuėjau į Petro ir Povilo bažnyčią, skaičiau jį ir verkiau. Pajutau impulsą širdimi, kad čia yra ta vieta, kur noriu ateiti ir tarnauti. Aš tą pačią dieną skambinau visais nurodytais telefonais, sakiau, kad esu kostiumo dizainerė, kuri ieško savęs ir nori tarnauti žmonėms. Taip patekau į „Betaniją“ ir pradėjau tarnystę čia.

Buvo prasminga, kad prieš pradėdama savanoriauti dalyvavau įvadiniuose „Carito“ mokymuose, kuriuose daugiau supratau apie šią organizaciją. Tuomet viskas, ko troškau, pradėjo tekėti savo vaga. Supratau, kad tai, ko taip intensyviai ieškau – esu aš pati. Gimiau su tam tikrom idėjom ir niekas kitas jų neįkūnys taip, kaip aš. Ir nesvarbu, ar aš Niujorko dangoraižyje, ar „Carito“ pagalbos centre. Supratau, kad karjera ir mūsų darbų didybė nėra materialiniuose dalykuose, uždirbtuose piniguose ir prabangiose erdvėse, bet mūsų darbai didūs tuo, kad jie daromi iš meilės ir su meile. Tai yra prasmė, kurios aš ieškojau.

Kokia Tavo veikla „Betanijoje“?

Pradžioje padarome paprastus darbus – pavyzdžiui, padedam sutepti sumuštinius. Bet man svarbiausias dalykas eiti pas žmones ir bendrauti, džiaugiuosi, kad pavyksta įgyti jų pasitikėjimą. Dažniausiai, mes geriam arbatą, valgome sausainius, kartais kartu kuriam, žaidžiam stalo žaidimus – priklauso nuo dienos ir mūsų nuotaikos. Man labai gražu, kad „Betanijos“ lankytojai man tampa brangiais žmonėmis, apie kuriuos aš galvoju, jų pasiilgstu. Pavyzdžiui, vis galvoju, kad jau pasiilgau ir noriu pasimatyti su Lena arba reikia nueiti pabūti su ponu Petru ir ponu Rimantu, kai jie muzikuoja, ir kartu padainuoti, arba reikia vienam kažką atnešti, su kitu kažką aptarti ir pan. Man tie žmonės labai svarbūs, kartais susigraudinu pagalvojusi, kad jiems gali kas nors atsitikti, neramu, kad mes galime nebesusitikti.

Papasakok daugiau apie Tavo inicijuotą projektą „Atsimerk“?

Kodėl „Atsimerk“? Aš daug galvojau apie šiandienos greito tempo pasaulį, pilną technologijų, kuriame mes, žmonės, tarsi tampame technologijų vergais, pamirštame savo draugų gimtadienius, bet žinome žaidimų telefone taškus ir koordinates, nustojame bendrauti tarpusavyje, nustojame bendrauti su praeiviais, atrandame grožio ikonas, vieni į kitus reaguojame „patinka“ paspaudimais socialiniuose tinkluose… Tokiu būdu tampame fiziškai regintys, bet dvasiškai akli. Supratau, kad negaliu pakeisti nei kitų žmonių, nei pasaulio tvarkos, bet galiu daryti gražius darbus, kurie skelbtų tam tikras idėjas ir atkreiptų dėmesį į, mano manymu, svarbius dalykus. Todėl pradėjau organizuoti fotosesijas „Betanijos“ žmonėms mados stiliuje, bet su šypsena, jų nuoširdumu ir paprastumu. Viskas gražiais klijavosi, greitai atsirado padedančių žmonių ir organizacijų – tarp jų „Caritas“, salotų baras „Mano Guru“ (ten dabar kabo mūsų nuotraukos). Šis pradžioje mano vienos inicijuotas projektas pritraukė daug žmonių ir visa tai virto gražia paroda nuotraukų, kuriose modeliai yra ne standartinės gražuolės, bet „Betanijos“ lankytojai. Atrodo, kad savo šiuo darbu padėjau įvykti Dievo planui visiems tiems žmonėms. Galvoju, kad tai tikrai atėjo per Dievo veikimą.

Paminėjai Dievo veikimą, taip pat per parodos atidarymą savo kalbą pabaigei sakiniu „Dievas girdi, reikia su juo kalbėti“. Kaip ir apie ką Tu kalbiesi su Dievu?

Pamenu, kaip vaikystėje ir paauglystėje melsdavausi kiekvieną vakarą. Tuomet aš Dievui dėkodavau, jo prašydavau – greičiausiai naiviai, vaikiškai ir paprastai. Paskui atsidūriau kažkokioj komforto zonoje, greitam tempe, mokiausi akademijoje norimą specialybę ir mano ryšys su Dievu buvo nutrūkęs. Vėliau pasijutau tarsi būčiau puolusi į gyvenimo duobę. Keista, kad kartais į tikėjimą atsisukame tik patyrę savo gyvenimo spragas. Norėtųsi jausti ryšį su Dievu ir džiaugsme, bet kartais mes taip gerai pradedame gyventi, kad nustojame tikėti Dievu ir galvojame, kad esame tokie faini, kad Dievo mums nebereikia. O kai atsiduriame krizėje, mums nebelieka nieko kito – tik tikėjimas Dievu. Taigi atėjimas į „Caritą“ mane stumtelėjo, visai ne agresyviai, bet labai gražiai – tarsi Dievui į glėbį. Aš supratau, kad buvau nusisukusi nuo Dievo, bet jis niekada nebuvo nusisukęs nuo manęs. Ir tuomet radau atsakymus į savo klausimus. Parodos atidarymo rytą aš sėdėjau kambaryje, dariau paskutinius darbus ir galvojau, kaip gerai, kad aš neišvažiavau. Nes jei būčiau išvažiavusi pagal savo kitą planą, viso to nebūtų – devyni žmonės nebūtų šiandien šypsojęsi viešumoje, jų nuotraukos nekabotų gatvėje, „Betanijos“ ansambliukas negrotų parodos atidaryme ir nesusirinktų į vieną bendrystę tiek daug šiltų ir gražių žmonių. Taip aš bendrauju su Dievu.

Žinau, kad su „Betanijos“ lankytojais kalbėjotės apie tai, kaip suprantate žmogaus grožį. Smalsu, kaip Tu svarstai, kas Tau yra gražus žmogus?

Mano profesija yra kostiumo dizainerė, aš esu įpratusi skenuoti aplinką, aprangą, šukuosenas, tipažus, figūras. Esu pastebėjus, kad tikintieji žmonės dažnai yra pilkesni, paprastesni, kartais net apleidę rūpinimąsi savo išvaizda. Kita vertus, komercinis ir mados pasaulis, iš kurio atėjau, pagrįstas viršelio vaizdu – kartais išskirtinai vien tuo, kaip tu atrodai. Nerimavau, kaip man pavyks pritapti „Carite“, todėl svarsčiau, ar tinkama ryškiai rengtis, ar galiu sau leisti mėgstamiausiu savo lūpdažiu raudonai dažytis lūpas. Bet suprantu, kad svarbiausia yra būti savimi – nereikia savęs užblukinti. Juk žmogui yra padovanotas kūnas, kuriuo turime rūpintis.

Mes gyvename labai greitu tempu, visur skubame, dažnai neturime laiko bendrauti net su artimaisiais, o nekalbant apie naujus žmones – išmokstame klijuoti etiketes – šis toks, tas anoks – taip greičiau. Labai daug svarstau, kaip šiandien sustoti, atsimerkti ir pamatyti žmogaus grožį? Pati save spyriau iš komforto dėžutės, mokiausi keistis savo žvilgsnį – kaip žiūrėti ir matyti žmogų. Labai įdomu, kad atradau, jog turiu ilgiau ir dėmesingiau įsižiūrėti į akis, atkreipti dėmesį net į žmogaus akies rainelę. Žmogaus grožis eina ne iš išorės, bet iš vidaus. Pavyzdžiui, pradžioje visi žmonės „Carite“ man atrodė kreivi, šleivi, keistai apsirengę. Bet po kurio laiko mūsų bendravimo pajutau jų šilumą, tai kaip jie mane išklauso, nevertina, su manimi kalbasi ir elgiasi paprastai bei nuoširdžiai. To negali nustatyti greitai, žmogaus grožiui pamatyti reikalingas laikas.

Kai kalbi apie „Betanijos“ lankytojus, pasakoji apie juos, kaip apie savo artimus žmones. O juk tai žmonės, kurie atrodo labai neturtingi, kartais nemaloniai kvepia, keistai elgiasi, turbūt prašo išmaldos gatvėje. Kaip tau pavyksta bendrauti lygiaverčiai su tais žmonėmis?

Kito kelio nematau, kaip tik tapti jų drauge. Nesu nei psichologė, nei socialinė darbuotoja, esu menininkė ir nežinau kito būdo, kaip bendrauti su žmonėmis. Aišku, kad pradžioje labai bijojau. Pastebiu, kad kai kurie tų žmonių gyvena visai kitam pasaulyje su savo fantazijomis, istorijomis, savo charizmomis, kurios kartais yra neapkenčiamos ir užsispyrusios, tačiau man su jais bendrauti daug įdomiau negu su kai kuriais savo bendraamžiais, kurie kartais kalba tokius tuščius ir banalius dalykus. Gal aš pati truputėlį keistuolė.

Nežinau, kur parašyta, kad mūsų draugai turi būti to paties socialinio statuso, to paties amžiaus ir tų pačių interesų. Kodėl močiutė iš „Betanijos“ negali būti mano draugė, su kuria susitiksiu išgerti kavos ir pasikalbėti. Man smagu „Betanijos“ lankytojus sutikti gatvėje ir su jais pasikalbėti, paklausti, kaip jiems sekasi, jie taip pat pasidomi mano gyvenimo aktualijomis. Kartais pastebiu, kaip kreivai į mums gatvėje besikalbančius žvilgčioja praeiviai. O aš didžiuojuosi, kad su šiais žmonėmis esame draugai ir manau, kad yra didelis dalykas, mokėti bendrauti nubraukiant praeitį, išvaizdą, drabužius ir duoti šansą žmogui būti priimtam. Atrodo, kad kartais neturiu, ką duoti kitam žmogui, kad jam padėčiau, negaliu sutvarkyti jo gyvenimo. Bet dažnai gi nieko ir nereikia, tik mūsų laiko ir meilės. Tai suprasti labai gražu.

Ko galėtum palinkėti žmogui, svarstančiam, kaip jis gali prisidėti prie pagalbos kitiems?

Pirmiausia reikia klausyti savo širdies ir jausti jos impulsą, nedaryti nieko, ko iš tiesų nenori arba labai bijai, nereikia versti savęs. Leisti pasirinkimui, kaip nori tarnauti kitiems, natūraliai įvykti. O kartu niekada dirbtinai savęs nestabdyti. Jei pajutai impulsą, kad norisi kažką padaryti dėl kitų, jo nepamesti, neatidėti rytojui, skambinti šiandien, eiti tuomet, kai esi kviečiamas. Taip buvo man – pajutau impulsą ir tikrai nežinojau, kur mane jis nuves, bet praėjo penki mėnesiai ir dabar kalbuosi su tavimi „Betanijoje“, kurioje jaučiuosi kaip namie. Savanorystė ne tik atidarė savęs pažinimo kelią, davė galimybę tarnauti ir susitikti su Dievu, bet pakvietė mane į bendruomenę, kurioje jaučiuosi labai laiminga, nes ji priima visus ir visokius.

 

Socialinis centras „Betanija“

„Betanija“ siekia tapti saugia erdve susitikimui, buvimui kartu ir pokyčiui, kurioje laukiami ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir visi norintys padėti, patarnauti artimui ir būti šalia labiausiai pagalbos reikalingų. 

Žymės: ,

Kategorijos: Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt