200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivyskupo G. Grušo Krizmos šv. Mišių pamokslas Vilniaus arkikatedroje, 2017

2017 balandžio 21

Brangūs broliai Kristaus kunigystėje, brangūs tikintieji,

Po 40 Gavėnios kelionės dienų pasiekėme ypatingas atsinaujinimo dienas. Atsinaujiname kiekvienas atskirai, atsinaujina visa Bažnyčia.

Šiandien mes, kunigai, atnaujinsime savo pažadus, duotus šventimų dieną, o Didįjį šeštadienį, Velyknaktį, visi tikintieji atnaujins krikšto pažadus. Šiandien šventinsime aliejus, kurie bus naudojami teikiant sakramentus, Dievo malones. Didįjį šeštadienį, Velyknaktį, pašventinsime Krikštui skirtą vandenį, bus atnaujinta Eucharistija, nes po šio vakaro jos paliksime tik tiek, kiek reikės Didįjį penktadienį Komunijai dalinti ir Viatikui, kuris nešamas mirštantiesiems. Aliejus, kurį šiandien šventinsime, mus gimdo, saugo, stiprina ir gydo. Tai Šventosios Dvasios veikimas Bažnyčioje, tai džiaugsmo aliejus, kuris mums teikia pilnatvišką Kristaus džiaugsmą Šventojoje Dvasioje.

Savo laisvu apsisprendimu, Dievo per Bažnyčią pašaukti, šventosios krizmos aliejaus patepimu ir vyskupo rankų uždėjimu mes tapome kunigais. Šiandien esame kviečiami permąstyti ir atnaujinti tai, ką mes esame pasižadėję, kam pasiryžę, ką atnaujinsime. Atnaujindami kunigų pažadus, mes iš naujo pasižadėsime susivienyti su Viešpačiu Jėzumi, būti, kaip mokėmės teologijoje, alter Christus, pasidaryti panašesni į Jį, t. y. atsižadėti savęs ir stropiai eiti Kristaus ir Bažnyčios vedami.

Tuo keliu mes kasdien žengiame aukodami šv. Mišias ir siekdami tapti panašūs į Tą, kuris mus siunčia. Savo maldomis ir skaitydami bei skelbdami Dievo Žodį prašome, kad būtume vis labiau perkeisti į Tą, kurį skelbiame.

Kunigišku pašventimu buvome išskirti iš visų kitų pateptųjų. Visi tikintieji patepti Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų metu, bet mes esame pašaukti ypatingu būdu dalyvauti Kristaus tarnystėse:

šventinimo tarnystėje, aukojant Dievui auką, būti Dievo malonių teikėjais Jo tautai, ją laiminti ir šventinti, nuolatos už ją melstis;

mokymo tarnystėje – esame atskirti tam, kad skelbtume Dievo, o ne savo žodį, mokytume ir taisytume klystančius, į tiesos kelią sugrąžintume pasiklydusius;

valdymo tarnystėje esame pašaukti valdyti mums patikėtą Dievo tautos dalį. Tačiau ne taip, kaip valdo šios žemės valdovai, bet pagal Kristaus pavyzdį. Tarnauti jai, būti pasirengę aukotis už ją, nebematyti savo naudos. Iš tikrųjų atsižadėti savęs, kad galėtume imti ir nešti Kristaus kryžių, savo kryžių, be kurio, eidami kunigo pareigas, liekame tik funkcionieriai, klerikalai, bet ne Kristaus mokiniai. Į tai yra pašauktas kiekvienas iš mūsų. Mes turime rūpintis sielomis, tam esame paskyrę savo gyvenimą.

Savo kunigiškame kelyje, ačiū Dievui, esame matę daug gerų pavyzdžių – šventų kunigų gyvenimo ir tarnystės pavyzdžių. Manau, kad dauguma iš mūsų, kurie pasirinkome kunigystės kelią, turėjome ne vieną pavyzdį kunigo, kurio pavyzdžiu norėjome sekti. Jis mus sužavėjo tiek, kiek sugebėjo atspindėti Kristų mums ir Dievo tautai.

Dėkoju Dievui, kad ir tarp mūsų yra kunigiškosios tarnystės pavyzdžių, kurie yra tikrai sektini ir kuriais mes stipriname vieni kitus. Matome nesavanaudišką auką, kasdienį kryžiaus ėmimą ir nešimą nugalint asmeninius silpnumus ir trūkumus. Dažniausiai tai yra ne tie, apie kuriuos rašo spauda ar garsiai kalba bendruomenė. Dažnai tai yra tie kunigai, kurie vykdo savo tarnystę matomi tik savo artimiausių tikinčiųjų, paliečia širdis nuo sakyklos ir klausykloje, nurodo ir paguodžia liūdinčius ir parodo klystantiems kelią į vidinę ramybę.

Bet parapijiečiai mus pastebi, mūsų tikintieji tikrai įvertina tą malonę, kuri pasiekia juos mūsų rankomis, mūsų žodžiais ir jie tikrai už mus meldžiasi.

Dėkojame, kad turime ir tokių kunigystės pavyzdžių, kuriais galime remtis. Kai kuriuos kunigus pažinome, apie kitus tik skaitome knygose. Šioje katedroje lankęsis Jonas Paulius II daug kam buvo iki galo pasiaukojančios kunigiškos tarnystės pavyzdys. Savo meile Dievui ir Bažnyčiai jis patraukė daug jaunimo, daugelį įkvėpė atsiliepti į pašaukimą.

Bet jų yra ir daugiau. Arso klebonas, šv. Karolis Boromėjus, įvairūs kankiniai. Šiais metais Bažnyčia mums duoda garbingojo Teofiliaus pavyzdį. Ir čia yra apie ką mums, kaip kunigams, pamąstyti. Arkivyskupui Teofiliui atsidūrus kalėjime, lageryje jo gyvenimo centras nė kiek nesusvyravo. Jis su kitais kunigais stengėsi slapta aukoti Eucharistiją, maldaudamas Dievo atleidimo už tuos nusikaltimus, kurie vykdomi aplink juos, ir už Rusijos atsivertimą. Jis ten viskuo rizikavo, kad galėtų slapčia išklausyti kitų kalinių išpažinčių. Jis viską atidavė, kad galėtų grįžęs skirti laiko adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą ir dėkoti jame esančiam Jėzui.

Arkivyskupo Teofiliaus begalinis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai – tai pavyzdys kiekvienam iš mūsų, kad savo lakstymuose mes vėl grįžtume prie savo gyvenimo prioritetų, jei nuo jų nukrypome. Kiekvienas iš mūsų žino, kaip lengva pasimesti kasdieniuose darbuose, kaip lengva nuslysti ten, į tuos dalykus, kurie nėra esminiai mūsų kunigystei. Kaip lengva nuslysti į savanaudiškumą ir į klerikalizmą. Todėl ir mums reikia atsinaujinimo, reikia prašyti Šventosios Dvasios iš naujo uždegti mūsų širdis, kad su nauju pasiryžimu žengtume kunigystės keliu.

Paklauskime savęs, kur šiandien mano gyvenimo centras. Kam skiriu savo laiką, ar ten yra Jėzus, ar girdžiu Jo kvietimą ir seku paskui Jį?

Ir atsiliepkime šiandien naujai. Dievas nuo pat pradžių turėjo mūsų pašaukimą Savo mintyje, kai mus sukūrė. Mums atsiliepus, Jis toliau mus veda tame kelyje ir žada mums tiek malonių ir tiek jėgų, kad galėtume iki galo jį įgyvendinti.

Atnaujindami savo kunigystės pažadus, atnaujinkime šiandien savo ryžtą, kurį turėjome šventimų dieną – būti Kristaus įrankiu ir visomis savo jėgomis vykdyti mums Kristaus patikėtą misiją. Kad kartu su apaštalu Pauliumi galėtume drąsiai tarti šiuos žodžius: „Jau nebe aš, bet Kristus manyje“. Ir kad mes, kartu su juo, žodžiu ir gyvenimu skelbtume tik Jėzų Kristų ir tą – Nukryžiuotąjį. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas, sakytas Krizmos Mišiose Vilniaus arkikatedroje, 2017-04-13

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt