Arkivysk. G. Grušo pamokslas Dievo Gailestingumo sekmadienį

Brangūs broliai ir seserys,

šiandienos pirmajame skaitinyje matome džiugią, atvirą ir veiklią apaštalų bendruomenę. Galėtume sakyti, tai Bažnyčios vaikystė. Kokia Bažnyčia atrodė šalia buvusiems, jai nepriklausiusiems žmonėms? „Nuostaba ėmė kiekvieną“, tikintieji buvo „visos liaudies mylimi“ ir „Viešpats kasdien gausino jų būrį“ (plg. Apd 2, 42–47).

Evangelijos skaitinys grąžina mus į šiek tiek ankstesnį laiką nei tas, apie kurį pasakoja Apaštalų darbų knyga. Jėzaus mokiniai susirinkę slapta, durys užrakintos, širdyse baimė. Tomo – vieno iš dvylikos – nėra kartu. Kodėl? Jis nebuvo bailys. Tai jis ragino kitus apaštalus eiti su Jėzumi į Betaniją, sakydamas: „Eikime ir mes numirti su juo!“ (Jn 11, 16) Gal Tomas prarado tikėjimą dėl tokios didelės Mokytojo nesėkmės, gėdingos ir žiaurios mirties? O gal jo viltys, sudėtos į Mokytoją, sudužo? Jis nepatiki kitų mokinių liudijimu, jog šie matė Jėzų. Mes galime jausti, kad Tomo širdį yra apėmęs kartėlis. Tai apviltos širdies kartėlis, širdies, kuri kartą jau buvo patikėjusi, bet skaudžiai nusivylė. Šis kartėlis užveria Tomui kelią tikėti.

Pažvelkime į savo gyvenimą. Ar nėra jame to paties kartėlio, žaizdų, kurios mums trukdo tikėti ir pasitikėti Jėzumi iki galo? Labai dažnai mes tikime šiek tiek rezervuotai arba su kokiomis nors sąlygomis. Jėzau, tikiu, kad esi Dievas, bet mano gyvenimas per daug sudėtingas, kad pajėgtum jį pakeisti. Arba: Jėzau, pasitikėsiu Tavimi, jei sutvarkysi šitą ar išspręsi aną, tuomet žinosiu, jog esi gyvas.

Gražų pavyzdį galime rasti šv. Faustinos gyvenime. Vieno regėjimo metu Jėzus jai tarė: „Dukra mano, jei nori, šią akimirką sukursiu pasaulį, gražesnį už šį, ir likusias dienas nugyvensi jame“ (Dien. 587). Faustina tuojau pat atsako: „Nenoriu jokių pasaulių, aš trokštu, Jėzau, Tavęs, trokštu Tave mylėti tokia meile, kokia Tu mane myli…“ Kitaip tariant, ji neprašo jokio ženklo. Joks ženklas nebūtų tikresnis Jėzaus gerumo įrodymas už patį Jėzų. Ir joks gėris nėra didesnis gėris už patį Jėzų.

Tai įvyksta ir Evangelijoje, kurią šiandien skaitome. Jėzus ateina pas Tomą ir išgydo Tomo netikėjimą, galime sakyti, ne kokiu nors ženklu, o susitikimu su pačiu Jėzumi. O ką daryti mums, juk galime drąsiai pripažinti, kad nesame geresni už Tomą – mums sunku tikėti ir gyventi gyva viltimi. Daug dažniau esame tie, apie kuriuos antrajame skaitinyje apaštalas Petras sako, kad tenka „truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose“ (plg. 1 Pt 1, 6). Kaip mums būti tais, kurie yra palaiminti, nes tiki nematę?

Neturime kito kelio nei Tomo kelias. Tikėjimą mums duoda susitikimas su Jėzumi. Tik reikia žinoti, kad tai Jėzus pirmas pas mus ateina. Ne Tomas atėjo pas Jėzų, o Jėzus atėjo pas Tomą ir pirmas į jį kreipėsi. Pažvelkime į savo širdį ir pažiūrėkime, ar ten nėra nors trupučio tikėjimo. Jei yra, tada galime būti tikri, kad Jėzus jau yra mus aplankęs, nes tikėjimas yra malonė, dovana. Mūsų tikėjimas, nors ir silpnas, jau yra susitikimo su Jėzumi ženklas. Gal mūsų siela tame susitikime Jėzaus nepažino (kaip iš pradžių Jo nepažino Marija Magdalietė sode prie kapo ar mokiniai kelyje į Emausą), bet jei turime nors truputį tikėjimo, susitikimas jau yra įvykęs. Tai gera žinia, už ją turime dėkoti Dievui.

Šią žinią skelbia pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, esantis šios šventovės centriniame altoriuje. Jėzus žengia iš tamsos prie kiekvieno iš mūsų. Jis atveria mums savo Širdį, Jo rankose matyti žaizdų žymės. Ar ne tokį Jėzų išvydo šv. Tomas – žengiantį į Tomo netikėjimo tamsą ir rodantį jam savo žaizdas: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27)? Žvelkime į šį paveikslą, nes jis atskleidžia mums Dievo Gailestingumo, kurį šį sekmadienį švenčiame, gelmes.

Kodėl Jėzus prašė Faustinos, kad būtų nutapytas šis Dievo Gailestingumo paveikslas? Nes Jis žino, kad mums, kaip Tomui, reikia ženklų, reikia matyti, kad būtų lengviau tikėti. Dėl to nuo pat Bažnyčios gimimo Jis palieka ženklus, liudijančius Jo buvimą. Apaštalai matė kape paliktas drobules, iki mūsų laikų yra išlikusi Turino drobulė su Jėzaus veido antspaudu, Gvadelupėje Mergelė Marija paliko savo atvaizdą ant indėno Chuano apsiausto, panašiu metu ji apsireiškė ir Šiluvoje, o prieš šimtą metų Fatimoje Marija pasirodė piemenėliams ir dešimtys tūkstančių žmonių regėjo danguje šokančios saulės stebuklą. Jėzaus ir Jo Motinos Marijos apsireiškimai, kaip ir šioje Vilniaus šventovėje gerbiamas Dievo Gailestingumo paveikslas, yra Dievo meilę mums liudijantys ženklai.

Tačiau Jėzus trokšta daugiau negu tik palikti apie Jį liudijančius ženklus. Jis pats pasilieka su mumis per Eucharistiją. Pirmajame skaitinyje regėta džiugi apaštalų bendruomenė gyveno duonos laužymu (plg. Apd 2, 42. 46), kitaip tariant, Eucharistija. Mes esame šventovėje, kurioje visą parą galima garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. O kas yra Švenčiausiasis Sakramentas? Jis vienu metu yra ir ženklas, ir pats Jėzus, realiai čia esantis, nes didžiausias ženklas, kurį Jėzus nori duoti, kad pagydytų mūsų netikėjimą, yra Jo buvimas su mumis, su manimi.

Ką reiškia „palaiminti, kurie tiki nematę“, kokiu palaiminimu jie yra palaiminti? Tai buvimo su Jėzumi palaiminimas. Tie, kurie tiki nematę, yra su Jėzumi, nes joks žmogus nėra pajėgus pagimdyti savo širdyje tikėjimo – jis gali tik priimti tikėjimą kaip dovaną ir šią dovaną į mūsų širdį pristato pats Dievas asmeniškai. Štai kodėl apaštalas Petras šlovina Dievą už Jo gailestingumą: „Dievo galybė jus saugo tikėjimu išganymui“ (plg. 1 Pt 1, 5).

Būtent todėl, kad tikėjimas yra dovana iš Dievo, mūsų kelias yra priimančiojo kelias, kelias to, kuris atsiliepia labai paprastai: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Pasitikėti Jėzumi – tai priimti tikėjimo dovaną. Jėzau, žinau apie savo širdies tamsą, apie visas savo abejones, bet pasitikiu Tavimi, kad net durims esant užrakintoms pas mane ateisi. Melskime, kad mus užtartų šventasis Tomas ir apaštalų Motina Marija, vienintelė nepraradusi tikėjimo, ir mes pasitikėtume Dievo Gailestingumu, kuris yra mūsų tikėjimo šaltinis. Amen.

 

+ Gintaras Grušas

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Pamokslas Dievo Gailestingumo sekmadienį, Vilnius, Dievo Gailestingumo šventovė, 2017-04-23