Arkivysk. G. Grušo Valstybės dienos pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

2020 liepos 7

Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Dievo žodį – Šventąjį Raštą – mes galime apibūdinti kaip vieną didžiulę meilės istoriją. Dievas sukuria žmogų iš meilės ir dėl meilės ir nuolatos siekia įeiti į tą atnaujintą meilės santykį su žmogumi. Tai vyksta per įvairias sandoras, pasižadėjimą Adomui, sandoras su Nojumi, su Abraomu, su Moze, su Dovydu ir kulminaciją pasiekia Naujojoje Sandoroje su Jėzumi Kristumi – ji įsteigta ir minima, kaip ir mes šiandien darom, kiekvienose šventosiose Mišiose. Tam yra dažnai naudojamas įvaizdis – sužadėtinės, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje. Dievas paruošia sau sužadėtinę, ir tai tęsiasi per visą Šventąjį Raštą. Mes tokie laimingi, kad mes žinom, kaip ta meilės istorija baigėsi, – Apreiškimo knyga pristato amžinybės džiaugsmą su Viešpačiu kaip vestuvinį pokylį, į kurį visi esame pakviesti.

Su Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, kančia, mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu prasideda ši naujoji ir amžinoji Sandora, kad Dievas galėtų išsirinkti savo tautą, jau naują Dievo tautą, kylančią iš krikšto malonės. Ir ši Dievo tauta taip pat išgyvena, kaip ir žydų tauta Senajame Testamente, ištikimybės ir neištikimybės Dievo pažadams momentus. Yra patyrusi susiskaldymo žaizdų, bet liudija ir pergales.

Šiandien minime karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Per karalių Mindaugą lietuvių tauta tiesiogiai prisiliečia prie šio Dievo plano – suburta į valstybę, įsiliejo į krikščioniškų tautų šeimą. Kaip išrinktosios tautos istorijoje, ir mes savo istorijoje neišvengėme įvairių nupuolimų ir sugrįžimų, turėjome didelių pergalių ir labai skaudžių pralaimėjimų, patyrėme kančių ir tremčių.

Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje 2018 metais, ne kartą atkreipė mūsų dėmesį į mūsų pačių istorijos lobyną, iš kurio ragino semtis kuriant šiandienos Lietuvą. S. Daukanto aikštėje jis sakė: „Per visą savo istoriją Lietuva sugebėjo priglausti, suburti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. Šiose žemėse visi rasdavo sau namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų. Semdamiesi stiprybės iš praeities, iš naujo atrandate tas šaknis ir atgaivinate tai, kuo esate išskirtiniai ir saviti, tai, kas Jūsų valstybei padėjo augti ir nepalūžti: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.“

Dievo prisilietimas mūsų tautos istorijoje, pažymėtas Lietuvos krikštu, mus padarė tokius ir kviečia mus sugrįžti prie to paveikslo, pagal kurį esame sukurti. Dievo prisilietimo galia yra nuostabiai pavaizduota Mikelandželo šedevre ant Siksto koplyčios lubų – pavaizduotas Adomo kūrimas. Tas nuostabus įvaizdis, kai Dievo pirštas ištiestas prisiliesti prie Adomo piršto ir taip suteikti Adomui gyvybę. Šiandienos Evangelijoje kaip tik girdėjome, kaip žmonės norėjo prisiliesti prie Viešpaties, kad jis prisiliestų prie jų; jie norėjo prisiliesti prie Dievo Įsikūnijusio Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje, nes toks prisilietimas gydo. Toks prisilietimas atkuria sveikatą. Ir mes esame kviečiami prisiliesti prie Dievo. Mums yra duodama daugybė progų. Mes prie Jo prisiliečiame, kai priimame Komuniją – patį Dievą Eucharistijoje. Mes prie Jo prisiliečiame, kai nueiname priimti Susitaikinimo sakramento ir jis atkuria mūsų širdies švarumą. Mes prisiliečiame prie Jo, kai skaitome Dievo žodį ir klausomės, ką Dievas nori mums pasakyti. Ir kai maldoje, dialoge su Dievu, būname Jo artumoje – Jis prisiliečia prie mūsų ir atkuria mūsų širdis, kviečia mus pas save.

Kiekvieno krikščionio gyvenimas turi būti pastatytas ant tvirtos uolos, kad gyvenimo vėjai ir audros jo nesugriautų. Jėzus Kristus yra ta mūsų gyvenimo uola. Taip ir valstybė turi stovėti ant tvirtų pamatų. Minėdami Mindaugo karūnavimą, Valstybės dieną, prisimename pirmiausia tą uolą, ant kurios valstybė pirmiausia buvo statoma. Šie principai yra dabartinėje mūsų Konstitucijoje. Popiežius atvažiavęs priminė mums ir mūsų himno žodžius, kuriuos ne kartą šiandien giedosime, o šį vakarą susijungsime kartu su lietuviais visame pasaulyje giedodami tuos žodžius, kuriuos popiežius mums priminė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“

Senojo Testamento sandorų istorijos moko, kad kai tauta nusisuka nuo savo praeities, nuo savo šaknų, jų nebegerbia, nesilaiko Dievo įsakymų, ar būna neištikimi sudarytai Sandorai, – įvyksta nelaimės, kol vėl atgailaudami sugrįžta pas Dievą, kuris juos sukūrė ir pasiėmė kaip savus, kaip savą tautą ir savą sužadėtinę. Dievas, davęs mums šią garbingą istoriją ir valstybingumą, kurį šiandien švenčiame, toliau telaimina Lietuvą ir jos žmones. Ir ją telydi per visus šių dienų ir ateities išbandymus.

+ Arkivyskupas Gintaras Grušas
2020 m. liepos 6 d.
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt