200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Vėlinių išvakarėse Antakalnio kapinėse, 2017

2017 lapkričio 2

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

„Mūsų tėvynė danguje“, – skelbia mums apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 20). Stovime šalia kapų tų, kurie žuvo už mūsų žemiškosios tėvynės laisvę. Čia stovėdami turime prisiminti, kad nepalygti vertesnė yra dangiškoji tėvynė. Lengva yra užsimiršti ir pradėti galvoti, jog esame šios žemės gyventojai. Mes esame ne gyventojai, o tik keleiviai. Mes neturime čia namų, tik laikiną prieglobstį.

Mes esame šioje žemėje keleiviai, mes esame keliaujanti Bažnyčia. Šiandien, kai prisimename triumfuojančią Bažnyčią, tai yra visus šventuosius Danguje, ir kenčiančią Bažnyčią, tai yra visas sielas skaistykloje, turime prisiminti ir keliaujančią Bažnyčią, tai yra save pačius, keleivius, kurie kovoja su šio pasaulio kunigaikščiu, kad vieną dieną pasiektų savo namus Danguje.

Evangelijoje Jėzus mums sako: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Jis duoda mums pažadą, kuris yra giliausias vilties šaltinis. Pačiuose didžiausiuose sunkumuose, tada, kai mus ištinka juodžiausia naktis, mes galime remtis šiuo pažadu, šia viltimi: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“

Tačiau šis Jėzaus pažadas turi ir sąlygą ar, greičiau, kvietimą. Jėzus nesako: „Aš neatstumsiu nė vieno žmogaus“. Jis sako: „Aš neatstumsiu nė vieno, kuris pas mane ateis.“ Jis kviečia mus būti keleiviais, būti piligrimais, kurie ne šiaip klajoja šioje žemėje, bet keliauja tvirtai ir su tikslu pasiekti dangiškąją tėvynę ir išvysti ten mylintį mūsų Karalių Kristų.

Ką reiškia būti keleiviu? Pirmiausia tai reiškia per daug neprisirišti prie daiktų. Tas, kuris keliauja, negali per daug pasiimti su savimi, nes didelis bagažas apsunkina kelionę. Taip pat tas, kuris keliauja, negali apsistoti ir įsikurti kur nors pakeliui, kad ir kokią gražią vietą aptiktų. Šiandien yra gera proga paklausti: prie ko aš esu per daug prisirišęs? Ko mano bagaže yra per daug, dėl ko jaudinuosi labiau nei dėl Dangaus karalystės? Gal kartais pamiršau, kad kiekviena diena man yra duota tam, kad paėjėčiau truputį į priekį savo namų Danguje link?

Mes keliaujame ne vieni. Keliaujame kaip Bažnyčia, drauge su Bažnyčia, tai yra su Dievo Tauta. Mes esame Dievo Tauta, kuri iš tremties grįžta namo į dangiškąją tėvynę. Lietuvių tautoje dar gyvi prisiminimai, kaip mes keliavome į tremtį. Girdėjau pasakojimą apie dvi šeimas iš vieno kaimo, kurių viena buvo ištremta, o kita ne. Tie, kurie pasiliko, išvykstantiems tremtiniams stotyje perdavė didelį sūrį. Tas sūris iki šiol yra gija, jungianti abi šeimas, tai yra giminystė, kuri gimsta ne iš kraujo, o iš artimo meilės.

Tačiau daug svarbiau yra ištiesti pagalbos ranką artimui kelyje į Dangaus tėvynę. Mes keliaujame ne pavieniui, mes keliaujame kaip Dievo Tauta. Kiek žmonių matome suklupusių kelyje dėl priklausomybių, dėl nuodėmės, dėl nežinojimo. Pirmiausia turime nešti juos savo širdyje malda. Dievo Motina Marija Fatimoje mokė piemenėlius ir mus moko, kad reikia melstis ir rasti būdų, kaip aukotis už nusidėjėlius. Angelas mokė mažuosius vaikus maldos: „Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.“ Ši malda padeda pakelti tą, kuris yra suklupęs kelyje, ir panešti jį į priekį tada, kai jis pats savo kojomis nebegali eiti.

Melstis už mirusius – tai padėti jiems greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tiems, kurie yra Dangaus prieangiuose, bet kankinasi negalėdami įžengti, mūsų malda padeda greičiau nuskaistinti sielas ir pasipuošti vestuvių drabužiu, kurį gavo per Krikštą.

Savo  kelionėje į Dangaus tėvynę mes esame ne vieni dar ir todėl, kad mums padeda tie, kurie jau yra ją pasiekę. „Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės“, – girdime pirmajame skaitinyje (Dan 12, 3). „Per kryžių į žvaigždes“, – skelbia palaimintojo Teofiliaus šūkis. Per kryžių palaimintasis Teofilius pasiekė Dangų ir dabar yra mums ten spindinti žvaigždė. Jo šviesa nušviečia mūsų protą, kai mokomės iš švento jo gyvenimo, bet dar labiau ji gali nušviesti mūsų dvasią, kai dvasios tamsoje prašome palaimintojo Teofiliaus užtarimo. Broliai ir seserys, ar meldžiame šventųjų užtarimo, kai patiriame dvasios tamsą?

Švenčiausioji Mergelė Marija taip pat yra mums šviečianti žvaigždė. Ji buvo su kūnu ir siela paimta į Dangų, kad būtų mums ženklas, Aušros žvaigždė, kuria sekame, kad nueitume ten, kur Ji jau gyvena ir džiaugiasi Dievo meilės pilnatve.

Pats svarbiausias ženklas šioje kelionėje mums yra Kristus. Evangelijoje girdime Jo žodžius: „Kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turės amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 6, 40). Mes galime truputį nusiminti, juk Jis tai kalbėjo savo mokiniams, kurie iš tikrųjų Jį matė savo akimis, kurie kartu valgė, galėjo paliesti Jo drabužio klostę. Tačiau Jėzus šiuos žodžius taria kiekvienam iš mūsų, kiekvienam, kuris šiandien, šių šventų Mišių metu, žvelgs į Ostiją ir su tikėjimu priims žodžius: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas.“

Žvelgdami į laužomą Ostiją, į šiandien ir visados iki pasaulio pabaigos už mus aukojamą Kristaus Kūną ir Kraują, tarkime Jam: Jėzau, prisimink, kad aš esu tavosios kelionės tikslas. Mes esame šios žemės piligrimai, keliaujantys į Dangaus tėvynę, bet Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, irgi tapo keleiviu, iš Dangaus nužengė į žemę, kurioje paskutinius žingsnius ėjo nešdamas Kryžių, kad šį Kryžių padėtų kaip tiltą tarp Dangaus ir žemės, tiltą, kuriuo kiekvienas iš mūsų galime pasiekti savo tėvynę Danguje. Amen.

2017 m. lapkričio 1 d.
Antakalnio kapinės, Vilnius

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt