Arkivysk. G. Grušas: Popiežius važiuoja pas savo tikinčiuosius sustiprinti jų tikėjimo

Kviečiame skaityti Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo interviu apie galimą Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje. Pokalbis vyko Marijos radijo laidoje „Ganytojo žodis“. Laida transliuota 2017 m. gruodžio 2 d. 

Kokias svarbiausias Popiežiaus Pranciškaus pontifikato gaires Jūs išskirtumėte ir galėtumėte pristatyti?

Popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios siekia įvairiais būdais padėti mums ir visam pasauliui, visiems tikintiesiems, grįžti į teisingą santykį su Dievu. O per tą santykį – į teisingą santykį vieniems su kitais. Turbūt labai žymus momentas buvo jo paskelbti Gailestingumo metai, ir nuo pat pontifikato pradžios jis kalba apie Dievo gailestingumą įvairiais būdais. Tas gailestingumas iš tikrųjų yra sugebėjimas atverti savo širdį Dievo meilei ir leisti Dievui veikti mumyse ir per mus. Čia svarbus ir Sutaikinimo sakramentas. O pajutus Dievo meilę, įsileidus ją į savo širdį, normali reakcija yra mylėti – mylėti Dievą ir, mylint Dievą, mylėti vieniems kitus.

Antra stipri jo mokymo dalis yra atsiliepti tampant misionieriškais mokiniais. Jo apaštališkasis paraginimas „Evangelii Gaudium“ tą labai pabrėžia. Pažinę Dievo meilę ir ją patyrę savaime atsakome ne tik mylėdami Dievą ir mylėdami kitus, bet ir tarnaudami jiems, kad jie patirtų Dievo meilę. Svarbu kalbant, evangelizuojant padėti žmonėms įgyti tą pačią patirtį, džiaugsmingą patirtį, kurią mes turime. Ir tai išeina natūraliai – patyrus Dievo meilę, rūpintis kitais žmonėmis. Pirmiausia malda. Todėl popiežius kviečia visus į maldą jau pačiu pirmu sakiniu, kurį jis pasakė po išrinkimo: „Melskitės už mane.“ Pabrėžė, kaip svarbu, kad žmonės ne tik kalbėtų su Dievu, bet kalbėtų užtardami vieni kitus ir atnešdami jiems pasaulio problemas. Esame patyrę per šį pontifikatą, kad popiežius kviečia melstis už aktualijas. Už patyrusius nelaimes, už žuvusiuosius, už tai, kad liautųsi karai. Jis mato maldą kaip galingą įrankį tarpusavio santykiams pataisyti. Maldą ir pasninką. Jis taip pat kviečia dalintis ta gerąja naujiena per evangelizaciją. Popiežius pabrėžia įvairiais būdais, kad tai yra geroji naujiena. Jis yra patyręs asmeniškai Dievo gailestingumą ir kviečia mus, patyrusius jį visų pirma per sakramentus, dalintis tuo su kitais. Tapti gailestingais kitiems. Ir todėl kviečia į tarnystę.

Pasibaigus Gailestingumo metams popiežius paskelbė Vargstančiųjų dieną, kad atvertume širdis ir pamatytume šalia esantį kenčiantį žmogų. Jis taip pat pabrėžė, kaip svarbu, kad tuo keliu eidami, eitume per tikrus, autentiškus žmogiškus santykius, tarpasmeninius santykius. Tai pasikartojanti jo mokymo apie dialogą tema ir jis pats duoda pavyzdį. Jis kviečia ir vyskupus į drąsų, atvirą dialogą sunkiais klausimais, pvz., šeimos, skyrybų, dalyvavimo Bažnyčios gyvenime. Nenuleidžia įsakymų iš viršaus, bet dažniau, kaip matėme kelis kartus per Sinodą, per išsikalbėjimą. Ir jis to paties prašo iš žmonių, tautų, valdžių. Jis leidžiasi kelionėn į sunkius kraštus užmegzti dialogo, padėti žmonėms susikalbėti. Čia yra labai esminė dalis jo mokymo, kurį jis perduoda įvairiais būdais: tiek pavyzdžiu, tiek žodžiu, tiek kelionėmis. Jei atstatysime savo santykį su Dievu, tada bus teisingi ir žmonių tarpusavio santykiai, žmogaus santykis su visa Dievo kūrinija.

Apie tai skaitėme enciklikoje „Laudato si“. Deja, sekuliarusis pasaulis pagalvojo, kad popiežius kalba apie ekologiją. Taip, popiežius kalba ir apie ekologiją, bet pasaulis nesuvokė, kad visų pirma jis kalba apie teisingą santykį. Teisingą santykį su Dievu ir teisingą santykį su kitu žmogumi. Todėl svarbu rūpintis kūrinijos ištekliais. Tai yra Dievo sukurti ištekliai, mums duotos dovanos, taip pat investicija į mūsų ateitį, į ateinančias kartas. Mūsų pareiga jomis rūpintis, ne tik tais žmonėmis, kurie yra šalia. Svarbu rūpintis ir ateinančiomis kartomis. Kai kas nori gelbėti gyvūnus todėl, kad myli gyvūnus. Popiežiui rūpi gyvūnai, nes jie yra Dievo kūrinijos dalis ir turi santykį su žmonėmis. Tačiau popiežius nenukrypsta nuo teisingos hierarchijos. Kur kai kurie ekologijos mylėtojai nemano, kad tokie dalykai kaip abortas yra problema, popiežius labai aiškiai sako, kad žmogaus vertė vis dėlto yra aukštesnė negu kokios nors kūrinijos vertė. Ir nesutinka, kad išgelbėti banginį yra tas pats, kaip išgelbėti žmogų.

Autentišku gyvenimu ir mąstymu popiežius perduoda tuos esminius dalykus ir šituos dalykus labai sistemingai atrandame jo visame mokyme. Kaip popiežius pristato tikėjimą kaip teisingą santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir su pasauliu? Galima pasakyti, kad visas jo mokymas yra, kaip ir Jėzaus Kristaus, yra didžiojo įsakymo išaiškinimas. Jėzus mus mokė, kad viskas gali būti sudėta į viena – mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu. Ir mylėti artimą kaip save patį. Pažiūrėję į popiežiaus mokymą matome, kad savo pontifikato dokumentais, savo veiksmais (sušaukdamas sinodus, pasirinkdamas tematiką ir būdą), savo kelionėmis į tas vietas, kur yra problemų, jis rodo, kaip tą įgyvendinti. Visa tai jis labai solidžiai pritaiko ir Bažnyčios valdžios struktūroms.

Kokie popiežiaus Pranciškaus kelionių išskirtiniai bruožai ir tikslai? Ar yra principai, pagal kuriuos pasirenkamos konkrečios šalys?

Popiežius Pranciškus iš dalies seka šv. Jonu Pauliumi II, kuris istorijoje turbūt yra labiausiai keliavęs popiežius. Šiuos masinius renginius ir keliones tikrai jis įvedė. Taigi, viena vertus, popiežius Pranciškus tęsia šią tradiciją – toliau vyksta Jaunimo dienos, pasaulio šeimų suvažiavimo kongresai, eucharistiniai kongresai. Tokiuose renginiuose jis dalyvauja, tuos renginius palaimina.

Šis popiežius sprendžia ir pasaulio sunkumus, labai dažnai važiuoja ten, kur mato problemą, kur gali prisidėti malda ar dialogu. Ar tai būtų Izraelis, Jordanija ar Palestina, ar Turkija, Bosnija, Hercegovina, Kuba, kur per jo vizitą atsirado dialogas tiek ieškant sprendimų tarp Kubos ir JAV, tiek pačioj Kuboj, su jų valdžia. Atsimename susitikimą su Maskvos patriarchu, dialogus Švedijoje, kur popiežius dalyvavo liuteronų Bažnyčios suvažiavime. Ar tai būtų su Ortodoksų Bažnyčia, ar su Liuteronų, – jis ieško dialogo, ieško kalbos. Popiežiaus taikos kelionėmis – tiek į Afrikos šalis, tiek į Kolumbiją, tiek jo vėliausia kelionė į Mianmarą ir Bangladešą – visais šiais dalykais iš tikrųjų siekiama dialogo, taikos. Jo pirmoji kelionė į Lampedūzą parodė pasauliui, kas čia darosi, kvietė melstis, padėti migrantams, žmonėms, kurie žūsta Viduržemio jūroje.

Taigi popiežius labai dažnai keliauja su tikslu. Jis nekeliauja į valstybines šventes, nekeliauja net į Bažnyčios istorines vietas. Kai jis važiavo į Europos parlamentą, Strasbūro katedra tuo metu šventė savo konsekracijos tūkstantmetį ir vietos vyskupas labai prašė popiežiaus, kad jis užvažiuotų ten pasimelsti tūkstantmečio proga. Popiežius jam pasakė: „Aš važiuoju į Europos parlamentą.“ Ir jis nuo savo tikslų nekrypsta.

Jo kelionės, palyginti su Jono Pauliaus II, yra žymiai trumpesnės, greitesnės. Turi specifinį tikslą. Prisimename Jono Pauliaus II kelionę čia, Lietuvoje. Jis čia buvo tris, iš tiesų keturias dienas – rugsėjo 4 dieną atvyko ir 8 dieną išskrido. Jonas Paulius II parodė ypatingą meilę Lietuvai paskirdamas mūsų nedideliam kraštui tiek laiko. Jo kelionių programa būdavo užimtesnė. Kur tik jis važiavo, buvo daugiau susitikimų.

Kai popiežius Pranciškus keliauja, jo susitikimai vyksta labai efektyviai, labai daug simbolinių susitikimų. Kaip ir ta Lampedūza, kurią minėjau. Nuvažiuoja trumpai susitikti su viena ar kita grupe ir sugrįžta. Tokia jo susitikimų, jo kelionių specifika, bet tai irgi žinią skleidžiantys susitikimai.

Pirma jo kelionė, kurioje man teko dalyvauti, buvo Italijoje į I pasaulinio karo karių kapines. Jis sukvietė Europos kariuomenės ordinarus melstis, žinoma, už mirusiuosius, melstis už taiką. Jis mums ten padovanojo alyvinę lempą ir aliejaus, kuriuos mes visi parsivežėme kaip taikos ženklą, kad prisimintume, kad mes ir meldžiamės, ir dirbame, kad pasaulyje būtų taika. Kad turime rūpintis kitu ir siekti gyventi taikoje. Mes tą lempą per kariuomenės dieną pastatome ant altoriaus, deginame prisimindami vienybę su popiežiumi, jo rūpinimąsi mumis ir visu pasauliu. Kad įsitvirtintų, įsigaliotų taika visur.

Gal galėtumėte paminėti keletą ryškiausių postūmių, įvykusių Pranciškaus aplankytų šalių Bažnyčios ar valstybės gyvenime?

Man atrodo, kad mes visi juos matome, nes popiežiaus pranešimai, jo kelionės atsispindi visoje spaudoje. Jau minėjau kelionę į Kubą, kuri mums turbūt dėl susitikimo su patriarchu sukėlė vilties, bet gal sukėlė ir pykčio, nerimo. Ukrainai tai tikrai ten buvo sudėtingas momentas ir popiežius manau, tą supranta. Supranta pavojų pradėti dialogą, bet jis drąsiai tuos dialogus, sunkius dialogus užmezga.

Kalbant apie vaisius, tai Kolumbijoje ir kunigai, ir vyskupas prisidėjo siekdami įtvirtinti taiką. Taip pat ir Afrikoje – atsimenu organizatorių susirūpinimą, kad sunkiai galėjo užtikrinti popiežiaus saugumą, o jis vis dėlto surizikavo siekdamas įvesti taiką. Daugumas vaisių, kalbant apie Bažnyčią ir valstybę, tose šalyse ne visada matomi. Ir ne visada greitai pamatome tuos vaisius. Jis kartais nuvažiuoja pasėti sėklos ir iš tos sėklos kyla žmonių dialogas. Ir jis nebijo, jam nereikia greitų rezultatų. Jam reikia, kad prasidėtų procesas. Jei dvi šalys visus metus nesikalbėjusios sugeba pradėti dialogą, tai jau daug.

Kartais tie gestai padeda žmonėms iš nelaisvės išeiti į laisvę. Popiežius yra prašęs amnestijos, mirties bausmės atidėjimo, panaikinimo. To siekė įvairiais būdais – tiek per keliones, tiek ir ne. Ir turbūt didžiausias pasikeitimas yra tų vizitų vaisiai žmonių širdyse, tikinčiųjų širdyse. Ir mes tą galime prisiminti dar nuo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito pas mus. Kiek žmonių buvo tiesiogiai paliesti – jų gyvenimas, jų supratimas, tiek kalbant apie Dievo Bažnyčią, tiek ir apie asmeninę patirtį. Žmogus pamato popiežių iš arti, mato jį pravažiuojantį automobiliu, gali pamojuoti. Atrodo, kad vaizdas būtų geresnis per televiziją. Ta televizijos transliacija iš tikrųjų yra labai naudinga žmonėms, – kad išgirstumėme, ką popiežius kalba, pamatytume. Bet kai žmogus asmeniškai dalyvauja popiežiaus renginiuose, tai iš tikrųjų paveikia žmogaus širdį kartais, kaip sakoma, nesuprantamu būdu. Žmonės dar iš 1993 m. vizito liudija, kaip jie buvo šalia, kai popiežius pravažiavo. Kai kurie galėjo net paliesti popiežių, pasveikinti jį, kai jis praėjo šalia. Ir labai dažnai tokios dvasinės patirtys lieka ilgus metus.

Vienas vyskupas pasakojo liudijimą, kaip automobiliui pravažiavus žmogus jautė šiltą kaip vėjelį dvasinę ramybę. Tai dvasiniai dalykai, šitų vizitų pasekmės, vaisiai, kuriuos labai sunkiai galime suskaičiuoti. Bet ir čia svarbu, nes tokiems dalykams reikia ruoštis. Reikia malda, pastangomis siekti pasiruošti, suprasti, dalyvauti ir tada yra vaisių. Žmonės važiuoja į Romą ir dalyvauja popiežiaus audiencijoje. Popiežius pravažiuoja su automobiliu ir atrodo, pravažiuoja pro minią. Bet gal tai yra galimybė patirti tai, ką patyrė minios Jėzaus laikais. Jėzus ėjo keliu, minios iš paskos. Kas bando prisiliesti prie jo apsiausto, ir atrodo, kas iš to. „Prisiliesiu prie jo apsiausto.“ Ir to užtenka moteriai išgyti po daugelio metų. Tai yra žmogiška patirtis, kurios mes trokštame, kurios mes norime, kad įeitume į gyvą kontaktą su žmogumi. O kontaktas su tokiu šviesos nešėju, dvasios žmogumi kaip Pranciškus, yra labai gili žmogaus patirtis. Tai galiu paliudyti iš Jono Pauliaus II vizito čia, kaip pasikeitė Bažnyčios ir valstybės santykis. Manau, kad ten, kur vyksta karai, kur vyksta nesantaika, ten popiežiaus vizitai neša labai daug vaisių.

Kalbama apie popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą galimybę. Ką reikštų Lietuvai toks vizitas ir kaip tokiam vizitui turėtų pasiruošti tikintieji?

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šiuo metu kalbame apie galimybę. Pasaulietinė Žiniasklaida su entuziazmu pranešė žinią ir daug kam nuskambėjo, kad jau viskas užtikrinta, sutvarkyta, kad vizitas tikrai bus. Šiuo metu buvo gautas signalas, kad galime pradėti derinti tą galimybę, popiežius maloniai leido šalims pradėti ieškoti tų galimybių. Ir tas derinimasis dabar vyksta tarp keturių šalių, nes tiek trys Baltijos šalys, tiek Vatikanas turi suderinti programas. Taigi dabar tikrai nežinome, nei kada tas vizitas galėtų įvykti, nei kaip ilgai popiežius keliaus. Tos galimybės yra tikrai įvairios ir čia labai priklauso ir nuo popiežiaus. Dabar reikėtų iš tikrųjų melstis, kad toks vizitas įvyktų, taptų įmanomas, kad popiežius atvažiuotų, taigi reikia pradėti su malda, reikia pradėti ruoštis.

Yra ir kitas dalykas, kurį tikrai reikėtų padaryti besiruošiant popiežiaus vizitui. Mes esame pratę žvelgti pirmiausia atgal, kaip išgyvenome šiuos metus, ir tada žvelgti į priekį. Taigi turbūt pirmas žingsinis būtų pasižiūrėti į tuos popiežiaus Jono Pauliaus II mums pasakytus žodžius prieš 25 metus. Juos galima atrasti internete katalikai.lt. Manau, nustebsime, kad jos mums ir šiandien aktualios taip, kaip ir prieš 25 metus. Pamąstykime, ar išgirdome, kiek išgirdome, kiek tikrai pradėjome veikti ta kryptimi. Mes labai laukėme Šventojo Tėvo, nes Lietuva tuomet buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę, daug kas keitėsi, augo, bet jo žodžiai nebuvo labai susieti su tuo laiku, tuo laikotarpiu, jie buvo ilgalaikiai. Ir tie žodžiai, manau, beveik visi, tinka mums šiandien – kur turime atkreipti dėmesį.

Taigi melstis, peržvelgti tuos 25-erius metus nuo pirmo istorinio popiežiaus vizito Lietuvoje ir tada ruoštis priimti popiežių Pranciškų. Priimti su vaišingumu, su dosnumu, ne kažkaip pasirodyti, bet su vidiniu nusistatymu ir malda. Kaip popiežius sako, kad kai patiriame gailestingumą, turime juo dalintis, padėti kitiems suprasti, kas atvyksta, kodėl popiežius atvyksta. Čia svarbus ne tik Marijos radijas ir kitos komunikacinės priemonės, bet ir patys turime kalbėtis su artimaisiais, draugais, bendradarbiais.

Pasklidus žiniai apie galimą popiežiaus vizitą, kai kurie televizijos kanalai darė apklausas ir Laisvės alėjoje klausinėjo žmonių, ar girdėjo apie tą galimybę, ar žino popiežiaus vardą. Stebėtina, kiek žmonių nežinojo popiežiaus vardo. Ir tai yra ženklas mums, tikintiesiems, kad mes dar turime, ką daryti evangelizacijos lygmeniu, prieš popiežiui atvažiuojant. Popiežius žinomas visame pasaulyje, valstybės vadovai važiuoja pas jį ir galingiausieji prašo jo audiencijos, o jis vyksta pas juos. Bet jis nepamiršta nei kalinių, nei ligonių, nei senelių, nei migrantų. Jis būna su visais. Tik mes jo nepažįstam. Šalis, kurioje yra tiek daug yra pakrikštytųjų, krikščionių, katalikų.

Taigi darbo turime, yra, ką ruoštis. Kalbu ne tik apie pragmatinę kelionės dalį, bet ir apie mus pačius – savo širdį, savo tikėjimą. Taip pat apie evangelizacinį momentą – dalintis tuo, ką mes turime, su kitais – savo žinomis, meile popiežiui. Jei nepažįsti, negali pamilti. Taip yra su Dievu – jei nepažįsti, negali pamilti. Taip ir su popiežiumi, kuris tikrai labai daug gero nori mums. Vien tas ženklas, kad jis labai konkrečiai svarsto tą galimybę – yra jo meilės mums ypatingas ženklas.

Buvote vienas iš pagrindinių šv. Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą organizatorių. Pasidalinkite prisiminimais, iššūkiais ir netikėtumais, įvykusiais šio vizito metu.

Kai buvo pradėta diskutuoti popiežiaus vizito galimybė kitais metais, pirmiausia prisiminiau, kad praėjo 25 metai nuo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito. Tokia simbolinė data tikrai yra Dievo malonės, Dievo Apvaizdos įrankis. Ir tada galvojame, kokie mes buvome tada. Reikia prisiminti tuos vaizdus, verta pasižiūrėti. Reikia prisiminti, kad dvi ar keturias dienas prieš popiežiui nusileidžiant ir išlipant iš lėktuvo, pabučiuojant Lietuvos žemę, paskutiniai sovietų tankai ir kariai išvyko iš Lietuvos. Man tai buvo labai širdį liečiantis momentas. Žinant, viena vertus, kad organizavome popiežiaus vizitą šalyje, kur dar buvo sovietų kariuomenės dariniai. Ir pati valstybė tik pradėjo stotis ant kojų.

Buvo iššūkis visoms valdžios struktūroms ir pačiai Bažnyčiai. Bažnyčia neturėjo tų struktūrų, kurias šiandien turi, ir valstybė neturėjo. Apsaugos darbuotojams tai buvo nauja patirtis. Priimti tokio lygio, tokio rango kitos šalies vadovą, patį popiežių. Buvo atskiros treniruotės, pakviesti specialistai, kad mus išmokytų, kaip tas darbas dirbamas. Ir tikrai jie profesionaliai pasiruošė, buvo nepaprastai įspūdinga ne tik mums, bet ir pasauliui, kad šalis, kuri tik pradeda gyvuoti savarankiškai, sugeba tai padaryti.

Prieš 25 metus technologijos buvo visai kitokios. Aš jau ne kartą minėjau, nes man įsiminė tas momentas. Dabar mes visi kišenėje turime mobilųjį telefoną. Tada taip nebuvo. Gavome laišką iš Vatikano, kad popiežiaus delegacija ir generalinis sekretorius turi turėti mobilųjį telefoną. Mano telefonas buvo kaip didelė plyta. Specialiai pasisiūdinau švarką su vidine kišene, kur tilptų didelė plyta. Šiomis dienomis net ir juokingai atrodo. O delegacijai paėmėme telefoną su rankena, atrodė kaip maža radijo stotis, kurią naudodavo kariuomenė. Tuo metu man dar davė žiguliuką, kad galėčiau ruošti popiežiaus vizitą. Prisimenu momentą, kai buvom išsirikiavę Vilniaus oro uoste, ant pakilimo, prie tako, kuriuo nusileido lėktuvas. Jam sustojus, visos delegacijos, policija ir užsienio reikalų protokolo darbuotojai išvažiuoja svečių pasitikti. O mano mašina neužsiveda. Ir sėdžiu tenai, šaltas prakaitas, paskutinis eilėje, jauniausias delegacijoje. Po kelių kartų užsivedė. Bet tas prakaitas ir panika. Tą tikrai pajutau.

Ir tokių momentų buvo daug. Tokiuose renginiuose būna sunkumų, bet ir Dievas laimina, – patiriame visko. Kaip sakiau, tie mūsų iššūkiai buvo dideli. Pačiai policijai buvo naujiena. Nes, kiek supratau, anuometinė praktika apsaugoti asmenis buvo laikyti žmones kuo toliau. Labai paprasta tai padaryti, bet popiežius ne tam tikslui atvažiavo. Jis norėjo sveikintis su žmonėmis. Ir policijai tai buvo nauja patirtis. Kaip apsaugoti popiežių ir kartu prileisti jį prie žmonių, kad jis galėtų sveikintis saugiai.

Dabar iššūkiai dar didesni. Jau tuo metu, prieš 25 metus, Artimuosiuose Rytuose buvo teroristų. Reikia prisiminti, kad buvo pasikėsinta į popiežių. Ir po pasikėsinimo jis pas mus atvažiavo. Šiandien, rengiant popiežiaus keliones, saugumo iššūkiai dar didesni, nes matome visas pasaulio problemas. Popiežius važiuoja net į tokius kraštus, kur vyksta karai. Nebijo, Dievas laimina ir jis važiuoja su misija – susitikti su žmonėmis ir skleisti Gerosios Naujienos. Kad sugrąžintų mus, tai yra pavienius tikinčiuosius ir valstybės vadovus, į teisingą santykį su Dievu. Ir per tą teisingą santykį – į teisingą santykį su žmonėmis. Nereikia to išleisti iš akiračio. Nes popiežiaus kelionės turi misiją. Popiežius yra Petro įpėdinis. Todėl kaip Petro misija buvo stiprinti brolių tikėjimą, taip ir popiežius Pranciškus važiuoja pas savo tikinčiuosius sustiprinti jų tikėjimo. Tas brolių, kurie nėra įtikėję Kristaus, stiprinimas yra Gerosios Naujienos skleidimas. Tiesioginiais ir netiesioginiais būdais.

Kaip Jus asmeniškai palietė, paveikė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas?

Manau, kad mano gyvenime jis buvo lemtingas. Aš tuo metu mokiausi Romoje, mano studijos buvo metams atidėtos, grįžau čia padėti rengti vizito. Tie metai, susipažinimas su Bažnyčia Lietuvoje ir mano pašventinimas kaip diakono čia, Vilniaus Arkikatedroje, iš tikrųjų nulėmė, kad aš – tai buvo aišku po popiežiaus vizito, – iš Lietuvos niekur nevažiuoju. Aš jau buvau Bažnyčios Lietuvoje dalis. Tiek tuometiniam arkivyskupui Bačkiui, tiek ir man buvo akivaizdu – nors prieš dvejus ar trejus metus pradėjau studijas siekdamas tarnauti lietuviams išeivijoje, užsienyje, po popiežiaus vizito tikrai buvau suaugęs su Bažnyčia Lietuvoje. Tai iš tikrųjų buvo didžiulis perversmas mano gyvenime.

Bet ir tas artimas kontaktas su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo tikrai įspūdingas. Aš negalėjau dėl pareigų kaip diakonas asistuoti nė vienose popiežiaus Mišiose Lietuvoje. Buvau labai arti popiežiaus, bet liturgijoje dalyvauti negalėjau. Kai grįžome į Romą, jo ceremonierius pasirūpino, kad galėčiau patarnauti Jono Pauliaus II Mišiose. Per Velykų dienos Mišias (prieš savo paties kunigo šventimus tais metais) gavau progą patarnauti. Tokie dalykai žmogaus gyvenime neišdildomi.

Kokius galėtumėte įvardinti ryškiausius postūmius Lietuvos, kaip valstybės ir Bažnyčios gyvenime?

Man atrodo, kad Nepriklausomybės pradžioje Bažnyčia Jono Pauliaus II dėka peržengė tą laiptelį iš pogrindinės-rezistencinės Bažnyčios į lygiavertę valstybės partnerę. O tuo metu dar valstybės žmonės pačioje pradžioje, – kai kurie tai matė, – struktūros, institucijos neturėjo jokios patirties bendradarbiauti su Bažnyčia oficialiai, kaip su partnere. Tai gal ryškiausiai atsiskleidė, kai buvo pasirašyti susitarimai su Šventuoju Sostu ir Lietuvos Respublika, kur buvo užfiksuotas tas bendradarbiavimas Lietuvos žmonių ir tikinčiųjų labui. Ir tai augo per tuos dvidešimt penkerius metus, palyginti su kitais kraštais pasaulyje. Dėl to mes tikrai galime Dievui ir popiežiui Jonui Pauliui II padėkoti, nes šioje srityje jo vizitas labai daug nulėmė.

Bažnyčios struktūros, institucinis veidas per tuos 25 metus irgi augo. Tada buvo tik seminarijos plėtimosi pradžia, o dabar jau turime ir šeimos centrų, jaunimo centrų, Carito struktūrų, tarnystės struktūrų, katechetinių centrų, mokyklose dėstoma tikyba. Visa tai atsirado per 25 metus. Parapijose susikūrė tokios grupės kaip Alfa kursas, kur žmonės gilinasi į savo tikėjimą. Negalima nepaminėti ir Marijos radijo, spaudos, interneto – visi tie dalykai atsirado per tuos metus.

Valstybės lygmeniu esame tapę NATO nariais, Europos Sąjungos nariais, užimantys vietas ir tarptautinėse struktūrose – Jungtinėse Tautose, – esame įvairių svarbių komisijų nariai. Taip pat pirmininkavome Europos Sąjungos Tarybai. Visi šie dalykai įvyko per tuos 25 metus.

Mums reikėtų pasižiūrėti, kokie aktualūs yra žodžiai, pasakyti Pauliaus II Lietuvoje prieš 25 metus. Kokie jie tada buvo aktualūs, ir kaip jie skamba šiandien tų 25 metų perspektyvoje. Man atrodo, kad pirmi galimo popiežiaus Pranciškaus vizito vaisiai yra padėti mums grįžti ir žvelgti atgal. O dabar, kai baigiame kalendorinius metus, tuo labiau kai žvelgiame į savo gyvenimą, ką mes nuveikėme per šiuos metus, kur mes pajudėjome, pasistūmėjome į priekį, arba pasislinkome atgal savo asmeniniame gyvenime, – tą mes galime padaryti besiruošdami galimam vizitui. Ir Jono Pauliaus II žodžiai mums padeda matyti, kokį kelią nuėjome per 25 metus. Man atrodo, kad tai bus labai mums visiems sveika ir padės mums rasti teisingą pradžios tašką, žvelgiant į santykį, kurį liudija popiežius Pranciškus. Santykį su Dievu, santykį vieni su kitais, santykį su kūrinija, kurią Dievas mums duoda ir laimina.