Brangūs Broliai ir Seserys,
Šiandien švenčiame mūsų Tėvynės Laisvės dieną. Vasario šešioliktoji suvienija po visą pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius. Tai diena, kuri mus sieja su 1918?ais metais iškovota Nepriklausomybe. Laisvės troškimo neįstengė užgniaužti sovietinės okupacijos teroras, ji nepasimetė tolimame užsienyje prisiglaudusių ir į Sibiro gulagus ištremtų Lietuvos vaikų širdyse. Laisvė liko gyva! Ji nuplauta krauju, puoselėta tyliu pasiaukojamu darbu, išaukštinta giesmėse, dainose ir raudose. Ji išsaugota ir skleisis, kol bus lietuvių, kurie supranta, kad Tėvynės gerovė yra nepalyginamai didesnis turtas, nei asmeninė nauda.
Tėvynė – tai mes: turtingi ir vargšai, galingi ir silpni, jauni ir vyresni, sveiki ir ligoti. Visiems mums Viešpats skyrė šį mažą, tačiau tokį brangų žemės lopinėlį, kurį su meile vadiname LIETUVA. Ilgus metus kentėję svetimųjų šeimininkavimą bei komandavimą, šiandien esame laisvi, o tai reiškia – ir atsakingi už savo laisvę, už savo kelią.
Šios dienos skaitinius sieja viena labai svarbi mintis – vienybė. Šventasis Paulius ragina blaiviai suvokti bendram labui mums duotas Dievo dovanas. Nemanykite apie save geriau, negu dera manyti, – įspėja jis ir primena, kad esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Dievo malonė mums skyrė įvairias dovanas, idant jomis galėtume pasitarnauti vieni kitiems kurdami gėrio civilizaciją.
Evangelija dar stipriau kalba apie vienybę ir byloja, kad jos neįgyvendinsime vien žmogiškomis savo pačių jėgomis. Vienybė pasiekiama tik tuomet, kai mes visi – it šakelės – esame įskiepyti į Kristų. Ką reiškia būti įskiepytam į Kristų? Tai reiškia būti krikščioniu, kuriuo tampame Krikšto sakramento galia priimti į Kristaus Bažnyčią.
Kristus paliko žemėje Bažnyčią tuo aiškiai sakydamas – tikėjimas nėra tik asmeniškas reikalas. Nepakanka sakyti: esu tikintis, esu krikščionis. Reikia juo BŪTI. Bažnyčia nepanaši į partiją ar organizaciją, kurią pasirenkame pagal ideologiją, interesus, o nuomonėms išsiskyrus savo narystę sustabdome ar pereiname kitur. Vatikano II Susirinkimo dokumente Lumen gentium, 4 rašoma: „Visa Bažnyčia iškyla kaip tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“. Tai reiškia, kad tik Dievas gali mus visus suvienyti savyje. Jis tai daro per savo Bažnyčią, kurią vadiname Dievo tauta ir kurios Konstitucija yra Dešimt Dievo įsakymų. Viso pasaulio įstatymai ir konstitucijos remiasi šia pamatine Dievo mums paskelbta vienybės chartija.
Dešimt Dievo įsakymų yra syvai, kurie mus maitina ir vienija su Kristumi – Mistinio Dievo Kūno Galva. Jie galioja kiekvienam kūno nariui – kiekvienas svarbus ir gerbtinas, skleidžia savo dovanas. Bažnyčioje prasmingai gebama vienas kitą papildyti. Todėl Bažnyčia myli, rūpinasi silpnaisiais, mažaisiais savo nariais, kaip ir galingaisiais, primindama jiems reikalą paisyti silpnesniųjų teisių bei interesų. Tokia darna įmanoma tik vienijantis su Kristumi, tik vienybėje su Popiežiumi – regimąja Bažnyčios Galva, vienybėje su vyskupais. Kūnas be galvos – lavonas, kuriam vieta kapinėse.
Sovietinis ateizmas įvairiais būdais stengėsi ištrinti iš lietuvių sąmonės tikrojo Autoriteto reikšmę. Autoriteto, kuris vienija, o ne ardo. Autoriteto, kuris ateina iš aukštybių ir suteikiamas žmogui per nuolankų savo ribų, savo nuodėmingumo pripažinimą. Nuodėmė, suardžiusi žmogiškąją darną, ardo ir tautos vienybės pamatus. Ant garsaus indų laisvės šauklio Gandi kapo yra išrašytos septynios socialinės nuodėmės:
Politika be principų. Turtas be darbo. Malonumas be sąžinės. Žinios be veiklos. Verslas be moralės. Mokslas be žmoniškumo. Religija be aukos.
Šių nuodėmių grėsmė labai aktuali ir mūsų visuomenėje. Šiandien negalime ramiai švęsti Vasario 16-osios ir džiaugtis Tėvynės laisve, nes visi gerai suprantame, kokia ta laisvė trapi. Nuo kiekvieno mūsų atsakomybės ir pasiaukojimo priklausys, ar ateities kartos laisvai minės tautos Nepriklausomybę.
Kviesdamas visus vienybėn, raginu iš naujo sugrįžti prie prigimtinių įstatymų. Jie įrašyti į kiekvieno žmogaus širdį, tačiau nuodėmės ir šėtono pastangomis gali būti neatpažįstamai iškraipyti. Apie Dievo įstatymą, kuriuo Jis apreiškia save patį, leisdamas pažinti Dievo tautos vienybę ir vienintelę išlikimo galimybę, Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma:
Dekalogas sudaro nedalijamą visumą. Kiekvienas jo ‘žodis’ yra susietas su kitu ir su visais drauge; jie vieni kitus sąlygoja […] Nepaklusti vienam įsakymui reiškia nusižengti visiems kitiems. Negalima gerbti kito žmogaus, negerbiant Dievo, savo Kūrėjo. Nesugebėtume garbinti Dievo, nemylėdami visų žmonių, jo kūrinių. Dekalogas vienija teologinį (Dievui skirtą) ir socialinį žmogaus gyvenimą (KBK 2069).
Iškilių tautos sūnų ir dukrų pastangomis tautos vienybė buvo priimta kaip vertybė, kaip tikslas, kaip kasdienis rūpestis. Su pagarba minime tuos, kurie savo sąmoningą gyvenimą pradėjo sandora su Dievu ir kurie visus darbus grindė amžinosiomis Dievo malonės dovanomis. Jie sekė apaštalo žodžiais: nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą.
Šiandien visoje šalyje skamba tautos himnas – lietuviai raginami dirbti Tėvynės naudai, nepailsti, eiti dorybės keliais. Teprabyla sąžinės, tesuplaka smarkiau širdys. Jos pasakys kiekvienam iš mūsų, ką AŠ turiu padaryti, arba ko neturiu daryti „vardan tos Lietuvos“. Prisimindami ištikimai mylėjusius Lietuvą ir pasiaukojusius dėl jos, atraskime savyje jėgų peržengti siaurus interesus, skirti visas Dievo mums suteiktas dovanas bendrajam gėriui kurti – idant neišnyktų Lietuvos vardas iš pasaulio žemėlapio, idant netektų vaikams ir jaunimui gėdytis lietuvio vardo. Lenktyniaukite tarpusavio pagarba, – sako šv. Paulius apie vienintelį varžymąsi, kuris nepagraužia vienybės šaknų.
Šiandien mes kreipiamės į kiekvieno tikinčiojo sąžinę ir visų Lietuvos žmonių gerą valią – telydi tiesa mūsų žingsnius. Puoselėkime vienybę, kurioje nebus laimėjusių ir pralaimėjusių, o tik vyrai ir moterys, besilaisvinantys nuo klaidų ir nuodėmių naštos. Išvadavę savo šalį, išsivaduokime patys nuo melo, keršto, korupcijos, prievartos, smurto, paniekos žmogaus orumui. Vienybė prasideda kiekvieno mūsų širdyje nuoširdžia atgaila ir atsivertimu. Tautos vienybė niekada neįsišaknys, jei neišdrįsime pripažinti ir išpažinti savo nuodėmių, vieni kitiems atleisti ir susitaikyti. Kristus šios dienos Evangelijoje mus kviečia ir ragina: Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas dangaus Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 7–8).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas