Interviu naujienų agentūrai ELTA

2004 vasario 15

Rūpinimąsi pilietinės bendruomenės reikalais grindžianti meilė artimui, kuri atmeta „džiunglių įstatymus“, kyla iš Dievo meilės žmogui. Į ją atsiliepęs asmuo kur kas sąmoningiau dalyvauja bendruomenės ir valstybės gyvenime. Tai Vasario 16–osios išvakarėse kalbėdamas Eltai pabrėžė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Lietuva gyvena keturioliktuosius nepriklausomybės metus. Koks šis laikotarpis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai?

Atsigavimo po ateistinio totalitarizmo persekiojimų laikas ir drauge metas, kai teko tiesiogiai susidurti su vartotojiškos, laicistinės, žmogaus sielos reikalams abejingos kultūros, tarpstančios Vakaruose, iššūkiais.
Bažnyčia drauge su tauta džiaugėsi ekonominiais, socialiniais pasikeitimais, o drauge kiek išgalėdama dvasiškai ir materialiai rūpinosi žmonėmis, kurie neįstengė prisitaikyti prie permainų, liko garmančios reformų srovės nuošaly.
Visus tuos metus ieškojome naujų, šiuolaikines sąlygas atitinkančių būdų skelbti Dievo Žodį ir džiaugiamės tūkstančiais jaunų bei vyresnių žmonių, per tuos metus atradusių krikščionio kelią, pradėjusių sąmoningą tikinčiojo gyvenimą arba grįžusių į jį.

Dažnai girdime kalbant apie mūsų demokratijai, pilietiškumui, tautiškumui tenkančius išbandymus. Kokie sunkiausi išbandymai per nepriklausomybės metus teko mūsų tikėjimui?

Žemiškasis pasaulis kupinas pagundų. Ateistinis režimas vertė atsisakyti tikėjimo, o dabar žmogus viliojamas tariamai laisvu, be rūpesčių gyvenimu, jusliniais malonumais ar paprasčiausiai įsukamas darbų bei pramogų karuselės ir neturi kada pamąstyti apie amžinuosius dalykus.
Kitas sunkus išbandymas buvo nepagrįstų vilčių, kad Nepriklausomybė tuoj pat visiems suteiks sotų ir patogų gyvenimą, žlugimas. Lietuvoje daugybė žmonių, kurie be galo nusivylę, keiksnoja ne tik valdžią, Bažnyčią bet ir Dievą, jaučiasi visų apleisti ir pamiršti. Paraginti juos atsigręžti į Tą, kuris teikia Tikrąją Viltį, pasirodė be galo sunku.

Beveik 80 nuošimčių Lietuvos gyventojų skelbiasi esą katalikai. Ar galime teigti, kad Lietuva – iš esmės katalikiškas kraštas? Ar tai rodo mūsų kasdienis gyvenimas ir politinė kultūra?

Keturi penktadaliai Lietuvos žmonių, kurie yra pakrikštyti, ne skelbiasi esą, kaip Jūs sakote, o laiko save katalikais ir yra katalikai, nes krikštas – neišdildoma dvasinė žymė. Tie žmonės skirtingai suvokia, ką reiškia būti kataliku, ir nemaža dalis yra nominalūs, kultūriniai, tradiciniai, nepraktikuojantys katalikai – esama daug skirtingų ir ne visai tikslių žodžių atšalusiam jų tikėjimui įvardyti.
Kraštas, valstybė vadinama katalikiška, liuteroniška, musulmoniška ir t. t. ne pagal sąmoningų tikinčiųjų nuošimtį, o pagal vyraujančią religiją, tęsiamą religinę tradiciją, todėl sunku įsivaizduoti, kad Lietuva būtų laikoma ne katalikišku, o kokiu kitokiu kraštu. Mūsų kasdienis gyvenimas byloja apie gilias nuodėmės žaizdas, byloja apie pusę amžiaus trukusį prievartinį atstūmimą nuo religijos bei žmogiškumo pagrindų, taip pat apie šiuolaikinės egoistiškos ir trumparegės vartojimo ideologijos padarinius.
Vargu ar su krašto katalikiškumu derėtų tiesiogiai sieti politinę kultūrą ir ne kultūrą, nes tai gana siauri dalykai. Tačiau dėmesio asmens orumui, sąžiningumo ir padorumo stoka, kurią regime viešumoje, liudija, kad tikėjimo atrama gerokai susvyravusi.

Ar esama ryšio tarp posovietinei visuomenei dažnai prikišamos pilietiškumo stokos ir bedievystės?

Žinoma. Pilietiškumas sunkiai įsivaizduojamas be atsakomybės, pareigos, be rūpesčio ne vien asmeniniais interesais. Žmogus, kuris, užuot save suvokęs Dievo akivaizdoje, jaučiasi esąs vien mechaninių gamtos dėsnių apsuptyje, stokoja pamatinių motyvų gyventi dėl kitų, atsižvelgti į bendruomenės reikalus.
Meilė artimui, kuri atmeta „džiunglių įstatymus“ ir grindžia rūpestį bendruoju gėriu, kyla iš Dievo meilės žmogui. Ją priėmęs, į ją atsiliepęs asmuo kur kas sąmoningiau dalyvauja bendruomenės ir valstybės, kaip bendruomenės, gyvenime. Parapija, krikščioniška bendruomenė buvo svarbiausia pilietiškumo mokykla daugeliui europiečių kartų.

Koks yra ir koks turėtų būti katalikybės bei krikščioniškųjų vertybių vaidmuo Lietuvos viešajame gyvenime ir politikoje?

Bėda ta, kad daromas labai didelis skirtumas tarp viešojo gyvenimo ir tiesiog gyvenimo. Jei tikėjimas, įsipareigojimas dorai ir asmens orumui būtų svarbesnis kiekvieno žmogaus gyvenime, jei žmonės turėtų gilesnį asmeninį santykį su Dievu, dalytųsi artimo meile šeimoje, kaimynystėje, darbe, – šie dalykai negalėtų būti apeinami, nutylimi ir viešumoje.
Kita problema, kad dažnai visuomenės veikėjai, valstybės vadovai ignoruoja žmonių religinius įsitikinimus, paprasčiausiai nepaiso jiems brangių dalykų, spręsdami klausimus, susijusius su gyvybės apsauga, tėvų teisėmis, sakralių vietų, vertybių statusu ir t. t.
Labai menkai arba visiškai nepažįstama Bažnyčios socialinė doktrina, kuri suteikia gaires krikščionių visuomeniniam gyvenimui. Jos pažinimas ir įgyvendinimas prisidėtų prie socialinių problemų sprendimo, sumažintų grupines priešpriešas.

Dvi Lietuvos politinės partijos – krikščionys demokratai ir konservatoriai – skelbiasi atstovaujančios krikščioniškosioms vertybėms. Ar tai tiesa, ar tik reklaminiai žodžiai?

Tiesa ir reklaminiai žodžiai – tai labai griežta priešprieša. Gal prasmingiau būtų klausti, ar besiskelbią krikščionimis savo kasdiene veikla ir moraline laikysena tai liudija.
Pažvelgę į partijų programas ir jų kandidatų kalbas pamatytume, kad ne vien Jūsų minimų politinių jėgų dokumentuose kalbama apie krikščioniškas vertybes. Tačiau tarp žodžių ir darbų Lietuvos visuomenėje atsiveria didžiulė praraja.
Žinau, kad tiek vienoks, tiek kitoks tiesmukas atsakymas į Jūsų klausimą būtų panaudotas politikų, todėl turiu savo nuomonę skelbti labai atsargiai. Sąmoningus piliečius ir politikos apžvalgininkus raginčiau pasidomėti, kokie krikščionių demokratų bei Tėvynės sąjungos rengti įstatymų projektai, valstybiniai sprendimai buvo įgyvendinti, ir pagal tai spręsti apie jų angažavimąsi.

Kokie Lietuvos viešojo gyvenimo reiškiniai šiandien kelia didžiausią susirūpinimą Katalikų Bažnyčiai?

Lietuvoje labai stinga žmonių, kurie išdrįstų nuoširdžiai ir pasiaukojančiai tarnauti visuomenei, kitam žmogui, o ne saviems interesams. Ir politikai, ir žurnalistai, ir visuomenininkai vengia gilintis į dešimčių tūkstančių išties vargstančių, negaunančių darbo ir pagrįstai nusivylusių žmonių lūkesčius. Visi nori greitų rezultatų – greito dėmesio, greito pelno, greitai paimamos valdžios. O tuomet avantiūristai ir demagogai, kurie nesivaržo svaidytis kraštutiniais pažadais, išsiveržia į pirmąsias gretas. Geranoriškų pastangų girdėti, suprasti ir pamilti kitą stoka – visos visuomenės problema, kuri ryškiausiais pavidalais veržiasi iš televizijos ekranų ir laikraščių puslapių.

Ar bandoma įtraukti Bažnyčią į prezidentinį skandalą? Jei taip, tai kas bando ir kaip vertinate šias pastangas?

Lietuvoje nėra buvę visuomeniškai aktualios situacijos, kurioje politikai – gana skirtingų pažiūrų politikai – nebūtų mėginę pasinaudoti dvasininkijos autoritetu ar net Bažnyčios vardu. Ne išimtis ir įvykiai, prasidėję praėjusių metų pabaigoje.
Pastangas įtraukti į skandalą vertinu kaip negalinčias duoti rezultatų, nes Bažnyčia nedalyvauja partinėje politikoje, vyskupai ne kartą yra aiškiai išsakę poziciją šiuo klausimu. Kitas dalykas – visai visuomenei svarbūs dalykai, žmonių pasimetimas, į kurį Bažnyčia negali neatsiliepti. Bažnyčia ragina nugalėti pyktį, susipriešinimą, klausyti sąžinės balso visai ne todėl, kad kurios nors politinės jėgos provokuoja ar skatina tai daryti.

Prezidentas ir jo šalininkai dažnai vartoja šūkius: „Neteisk ir nebūsi teisiamas“, „Kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį“, „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro“, „Nemušk gulinčio“, etc. Kaip vertinate šį pomėgį – prisiminti Šventąjį Raštą politiniais sumetimais?

Šventąjį Raštą paprastai nuolat cituoja arba tie, kurie tikrai myli Dievo Žodį, kasdien gilinasi į jį ir juo gyvena, arba išmokę dešimtį kitą sentencijų, tarp kurių pasitaiko ir Evangelijos citatų. Šventojo Rašto frazės nėra liaudies patarlės, kurios gali būti šiaip įterpiamos į pokalbį. Evangeliniai pamokymai turi būti suvokiami Apreiškimo šviesoje, antraip jie lieka tik gražūs žodžiai, kurie tarsi tinka daugelyje situacijų, tačiau nepaliečia sąmonės, o juo labiau – sąžinės.

Ko linkėtumėte Lietuvos žmonėms Vasario 16–osios išvakarėse?

Linkiu prasmingai pasinaudoti Dievo malone – mūsų tautos, Lietuvos valstybės Nepriklausomybe. Pasinaudoti ja artimo labui, meilės civilizacijos kūrimui, visų pašaukimų, visų tarnysčių kuo pilnesniam skleidimuisi. Tai neįmanoma be tautos vienybės – ne kokios nors laikinos politikų sutarties, o ilgalaikio pasiryžimo ir apsisprendimo gyventi nesidalijant į savus ir svetimus, pirmąją ir antrąją Lietuvą. Vienybė težydi – kaip sako mūsų tautos himnas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

Kategorijos: Žiniasklaidoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt