Žodis per iškilmingą liturgiją pasitinkant šv. Teresės relikvijas Vilniaus arkikatedroje

Brangieji,

šiandien mūsų krašto žmonės pasitiko svarbią Viešnią. Šitaip, kaip ji, sutinkami valstybių galingieji – karaliai ir prezidentai. Gal vienam kitam kyla klausimas, kas yra ši garbingoji Viešnia, kuriai rodoma karališka pagarba?

Ji nebuvo karalienė nei garsi politikė; ji nebuvo turtuolio žmona nei garsi aktorė; ji nebuvo talentinga sportininkė nei dainininkė. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė tebuvo vienuolė. Visas jos trumpas gyvenimas prabėgo tarp ankštų kontempliatyvaus Karmelio vienuolyno sienų. Tai kodėl gi ji tapo pasaulio garsenybe?

Šios mažutės šventosios paprastoje, moteriškoje, jaunoje širdyje karaliavo Visagalis Dievas. Jos gyvenimas buvo dosniai atiduotas Viešpačiui. Pasinaudodamas ypatingu Teresėlės atsidavimu, Dievas galėjo laisvai viešpatauti ir veikti pasaulyje ne tik jos žemiškojo gyvenimo metu, bet ir dabar, kai Teresė ir jos numylėtasis Jėzus jau yra drauge danguje.

Šventosios Teresės relikvijų atkeliavimas į Lietuvą mums primena stebuklus, kuriuos Dievas daro trapioje žmogaus prigimtyje, jeigu tik žmogus išdrįsta Jam save atiduoti.

Jos gyvenime nematome efektingų stebuklų, milžiniškų darbų, drąsių žygių. O vis dėlto Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė užkariavo pasaulį savuoju mažumu ir paprastumu. Šių dienų pasauliui, kuris taip labai vertina garbę, galią ir turtus, ji yra gaivus Dievo Dvasios dvelksmas. Tas dvelksmas mums tyliai kalba, kad tikroji laimė, amžinoji laimė yra ne čia – ji pasiekiama tik tuo būdu, kuriuo esame sukurti: būti drauge su Dievu, leisti Dievui per mus veikti pasaulyje, tapti Dievo karalystės bendradarbiais.

Ko reikia, kad Dievas galėtų laisvai veikti žmogaus gyvenime? Visų pirma, karšto troškimo. Teresė buvo troškimo moteris. Jėzaus paskutinis žodis ant kryžiaus – TROKŠTU – tapo jos nenumaldomo troškulio impulsu, visą gyvenimą vedusiu prie amžinojo Meilės Šaltinio.

Šiandien Teresė atvyko paraginti mus, ypatingai jaunimą: trokškime didelių dalykų, nepasitenkinkime šio pasaulio sekliomis pelkėmis, geiskime amžinybės vandenyno, kuriame glūdi tikroji gyvenimo versmė. Teresė troško dalyvauti kunigystėje, būti misioniere – viskuo, kas leistų parodyti daugiau meilės savo Kūrėjui ir būti Jo meilės liudytoja pasaulyje. Ir jos troškimai išsipildė. Kiek daug kunigų jos dėka atrado pašaukimą, o tie, kuriuos ištiko negandos ar krizės, vėl atrado džiaugsmą tarnauti Viešpačiui jos užtarimu!

Šventoji sakė: Atėjau į Karmelį gelbėti sielų ir ypač melstis už kunigus. Aš žinau, kad Lietuvoje seserys vienuolės jau 15 metų platina šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės maldą už kunigus ir pačios nuoširdžiai ja meldžiasi. Seselių suburtas vaikų judėjimas, pavadintas Teresėlės vardu, nuoširdžiai meldžiasi už kunigus. Tik amžinybėje sužinosime, kiek mūsų kunigų turi būti dėkingi už šią ypatingą jų pašaukimo globą.

Žinoma, vien troškimo negana. Reikia drąsos sekti Dievo įkvėpimus. Šiandien visi dejuojame, kad sumažėjo pašaukimų. Ar tai tiesa? Ar tikrai Dievas šiandien mažiau jaunuolių kviečia pasiaukoti kunigo ar vienuolės bei vienuolio gyvenimui?

Ne, tai netiesa. Dievas nenustoja kvietęs, šaukęs, raginęs. Tačiau žmogui pritrūksta drąsos atsiliepti į šį kvietimą. Todėl tiek daug gražių pašaukimų, šventų gyvenimų numiršta pačioje jų užuomazgoje. Teresės pavyzdys mus ragina melstis už pašaukimus, melsti drąsos jaunimui atsiliepti į Viešpaties kvietimą, melstis už kunigus ir vienuolius bei vienuoles, kad jie būtų visiškai atsidavę Dievui ir Jo veikimui žemėje, užuot žavėjęsi savo gabumais ir galimybe nuveikti matomus darbus, už kuriuos būtų viešai giriami.

Šiandien Bažnyčiai reikia Dievo žmonių, visiškai atsidavusių Viešpačiui, kad juose galėtų įsikūnyti Kristaus meilė žemėje. Šventasis Tėvas neseniai perspėjo pasaulio vienuolijų vyresniuosius, kad jie nepasiduotų pagundai atitolti nuo intymaus ryšio su dangiškuoju Jaunikiu, kad nesileistų pernelyg užvaldomi kasdienybės problemų bei interesų. Vienuolinio gyvenimo institutų įkūrėjai ir įkūrėjos visada išliko Bažnyčios pranašiškais pionieriais, nes niekuomet neprarado gyvos savimonės esantys pasaulyje, bet ne pasaulio. Sekdami Kristaus pavyzdžiu ir nenuleisdami nuo Jo žvilgsnio, – kalbėjo Benediktas XVI, – jie visiškai save dovanodami stengėsi žodžiais ir konkrečiais darbais perteikti Dievo meilę.

Dievo meilė yra vienintelis dalykas, dėl kurio mes gyvename šioje žemėje ir dėl kurio gyvensime amžinybėje. Tai – šventosios Teresės kelias, tai – kiekvieno žmogaus kelias. Visai nesvarbu, ar esi kunigas, ar vienuolis, vienuolė, ar šeimos tėvas, motina, ar jaunuolis, jaunuolė, senelis ar ligonis, – svarbiausias tavo gyvenimo tikslas yra Dievo meilė. Tik iš šio amžinojo meilės šaltinio trykšta gyvenimo versmė, kuri išsiliejusi žmogaus širdyje padaro ją pajėgią mylėti artimą, kurti šeimą ir dovanoti gyvybę bei ją ugdyti, priimti pašaukimą tarnauti žmonėms ir nesavanaudiškai tai atlikti.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė atvežė mums šią žinią. Ji sako: Supratau, kad Meilė apima visus pašaukimus, kad Meilė yra viskas, kad ji apima visus laikus ir visas vietas, […] žodžiu, kad ji yra amžina!..
Tuomet kupina pašėlusio džiaugsmo sušukau: „O mano Jėzau, mano Meile
[…] pagaliau aš radau savo pašaukimą: mano pašaukimas – Meilė! […] Taip, radau savo vietą Bažnyčioje, ir šią vietą, mano Dieve, Tu pats man davei: […] savo Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė…“

Brangieji, šventosios Teresės artumoje melskime Dievą, kad Jo gailestingoji meilė pripildytų mūsų ir visų Lietuvos žmonių širdis. Tegul Vilnius iš tikrųjų tampa Gailestingosios Dievo Meilės sostine: Gailestingasis Jėzus, Gailestingoji Dievo Motina ir mažoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri pasiaukojo Gailestingajai Meilei, teįkvepia mumyse karštą troškimą priimti Dievo meilę į savo širdį ir nešti ją į sužvarbusį pasaulį. Melskimės drauge su šventąja Terese drąsos sau ir visiems mūsų žmonėms atverti savo širdis Dievui, kuris trokšta dosniai lieti mums savo Meilę.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas