Šiandien diena pažymėta tylos ir susimąstymo ženklu. Liūdesio ir kančios. Žvelgiame į nukryžiuotąjį Jėzų, apmąstome Jo žaizdas. Šį vakarą nesinori kalbėti daug žodžių, nes svarbiausias žodis mums yra ant kryžiaus Nukryžiuota Meilė, kuri daug nekalba. Pati laikysena tampa iškalbingesnė už daugelį žodžių. Galbūt toji tyla ir nuolankumas Tėvo valiai yra atsakymas į tą pasaulio blogį, kurį patirdami norime vis klausti atsakymo, kodėl visa tai man?
Tačiau šį vakarą kyla liūdesys. Jo priežastis nėra vien tai, kad romėnų kareiviai ar to meto žydai šaukiantys: ant kryžiaus Jį, pasmerkia žiauriai mirčiai, bet tuo pačiu žinome, kad Jėzaus mirties priežastis yra visų mūsų nuodėmės. Žvelgiant į minią, kuri lydi Jėzų Jo kančios kelyje, galbūt galime atrasti ir save, ten kažkur stovintį ir stebintį šią dramą. Kiekvienas iš mūsų, vienaip ar kitaip, esame priežastis to sunkaus kryžiaus kelio.
Tačiau jei sustotume vien tik ties šiomis mintimis, mūsų diena baigtųsi be vilties ir ramybės. Liktų tik kaip juodas lapas mūsų dienų tėkmėje.
Viešpats šia istorija mums nori pasakyti ir kitą, viltį teikiančią žinią – ši diena yra kartu ir malonės diena. Viešpaties mirtis nebuvo beprasmiška. Jėzus savo palyginime kalba apie grūdą, kuris kritęs į žemę ir apmiręs, vėl iš naujo duoda vaisių.
Kiekvienas sunkumas nėra veltui ir šiaip sau. Tai yra mums kartais nesuvokiamo ir paslaptingo Dievo vedimo per istoriją dalis.
Tad Kristaus mirties kaina – mūsų atpirkimo istorija. Nė vienas negalime pasakyti, jog ši istorija, kurią ką tik girdėjome mūsų neliečia. Ji paliečia mus kaip nusidėjėlius žmones, bet kartu ji paliečia mums taip, kaip tuos, dėl kurių Kristus ateina į šį pasaulį, kad galėtų išvaduoti iš nuodėmės vergijos. Ji paliečia mus kaip Jo mokinius. Taip šis kelias tampa mūsų vilties pradžia.
Šį vakarą Romoje bus einamas Kryžiaus Kelias, kuriame nuskambės Paduvos kalėjime įkalintų asmenų ir jų aukų meditacijos. 14 žmonių apmąsto savo gyvenimą, kiekvienas iš savo patirto skausmo perspektyvos. Jie, žvelgdami į Jėzaus kančią ant kryžiaus, rašo laišką Dievui, o kartu mums visiems. Tarp jų bus 5 įkalinti už nusikaltimus, duktė vieno iš jų nuteisto iki gyvos galvos, tėvai, kurių dukra tapo žmogžudystės auka, kalėjimo prižiūrėtojo, nuteistojo motina ir kunigo, kuris 8 metus buvo pasmerktas kaip nusikaltėlis, bet paskui išteisintas kaip nekaltas. Skirtingos jų istorijos, skirtingi išgyvenimai, tačiau juos visus vienija kančia, kurią kiekvienas išgyvena savitu būdu. Todėl nenuostabu, jog iš vieno lūpų pasigirs žodžiai: „jaučiuosi kaip Barabas, Petras ir Judas kartu“.
Iš tėvų lūpų, kurie praradę dukrą, išsiverš skundas: „Mes išmokėme savo vaikus gerbti kitus ir vertinti pasiaukojimą neturtingiausiems žmonėms. Bet dabar savęs dažnai klausiame: „Kodėl būtent mus turėjo paliesti tas blogis?“. Mes nerandame ramybės. Netgi teisingumas, kuriuo mes visada tikėjome, gali dar sušvelninti giliausias žaizdas“.
Motina, kurios sūnus yra įkalintas kalėjime, pasidalins, kas guli jai ant širdies: „mane slegia sūnaus kaltė, aš prašau atleidimo ir sau dėl mano atsakomybės tame. Meldžiu sau gailestingumo, kad mano sūnus grįžtų ir taptų kitu žmogumi, mylinčiu save ir kitus“.
Kiek panašių istorijų pasaulyje galime vardinti. Ir tai bus tik maža dalelė to Kryžiaus Kelio, kuriuo eina žmonija. Net gi ir šis laikas, kai išgyvename pandemijos grėsmę, tampa pažymėtas nerimo ir nežinomybės ženklu. Jis yra tam tikra Kryžiaus Kelio atkarpa.
Tačiau mus paguodžia žinia, kad Viešpats eina kartu su kiekvienu kenčiančiu. Jis yra Tas, kuris gali pakeisti mūsų liūdesį į džiaugsmą. Tik su Jėzumi mūsų gyvenimo kryžiaus kelias gali tapti šviesos keliu. Apmąstant Kristaus kančią ir padedant vieni kitiems savo nuoširdžia malda, mūsų Via Crucis tampa Via Lucis. Viešpats turi galią keisti mūsų gyvenimus ir suteikti jiems prasmę.
Mus raminančiai nuteikia Šventojo Rašto žodžiai, jog Dievui nėra negalimų dalykų. Tai kiekvieną kartą paliudija Jėzaus kryžiaus kelias, tai gali priminti ir mūsų gyvenimo istorijos, tai kalba kitų žmonių lūpos. Viešpats yra Tas, kuris nugalėjo mirtį, jis gali perkeisti mūsų širdis ir atversti naują gyvenimo lapą. Kiekvieno mūsų gyvenimo istorija Dievui yra svarbi. Mes nesame tik mažytis ir nepastebimas sraigtelis šiame didžiuliame pasaulio mechanizme. Kiekvienas esame brangus Viešpačiui. Ir jis kiekvieną nori pakviesti amžinam džiaugsmui.
Didysis Penktadienis baigiasi tyla, kuri kviečia kiekvieną susimąstyti ir peržvelgti savo gyvenimo kelią toje viską ištyrinančioje Kristaus meilės dramoje.
Brangieji, paskutinis žodis nėra mūsų nuodėmės, nėra mirtis. Paskutinis žodis yra gyvenimas, kuris mums dovanojamas per begalinį Dievo gailestingumą. Labai simboliškai su Velykų diena prasideda Dievo Gailestingumo savaitė, kurioje einame jau kitą kelią – Via Lucis kelią, Šviesos kelią. Viešpats nori mums dovanoti gyvenimą, jo duoti apsčiai. Tada visi mūsų sunkumai to amžinojo gyvenimo perspektyvoje nebeatrodo tokie skaudūs. Atverkime savo širdis Jo malonei. Per jo Gailestingumą įženkime į Velykas, į naują gyvenimą, į naują prasidedančią mūsų gyvenimo istoriją. Amen.
+ Darius Trijonis
Pamokslas sakytas Didįjį Penktadienį Kristaus kančios pamaldose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2020 m. balandžio 10 d.