Dauguma žmonių, galvodami apie šiandienos Mišių prasmę, daugiausia dėmesio skiria kojų plovimo ritualui. Tačiau ši kojų plovimo apeiga iš tikrųjų nėra privaloma ir nėra pagrindinis šių pamaldų elementas. Tačiau ji pamažu mus įveda Kunigystės ir Eucharistijos sakramento slėpinio supratimą.
Visų pirma ši apeiga yra Kristaus nuolankumo pavyzdys. Tai tiesa, tačiau čia yra dar kai kas daugiau. Senosios Sandoros kunigai taip pat plaudavosi rankas ir kojas prieš aukojimą. Toks nuplovimas buvo ne tik praktinis ir higieninis pasiruošimas aukoti aukas prie Šventyklos altoriaus, bet ir simbolizavo kunigo nevertumą prisiartinti prie Viešpaties, todėl dera, kad kojų plovimas įvyksta tuo pačiu metu, kai apaštalai priima Eucharistiją (jie irgi yra nevertieji).
Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kas skiriasi: Senojoje Sandoroje daugiausia dėmesio buvo skiriama savęs apvalymui. Kunigai atlikdavo apsiplovimus, kad apsivalytų. O Naujojoje Sandoroje daugiausia dėmesio skiriama kitų pašventinimui. Mes, neverti kunigai, esame nuplaunami, apvalomi, kad galėtume apvalyti, nuplauti ir pašventinti kitus. Per Krikšto ir Atgailos sakramentus.
Tą vakarą, kai Jėzus plauna mokiniams kojas, tarp jų buvo ir Judas. Jų buvo ne vienuolika, o dvylika. Taigi Viešpats nuplovė Judui kojas, kad parodytų jam savo begalinę meilę, kuri iki paskutinės akimirkos laukia sugrįžtančio nusidėjėlio.
Perkelkime šį Evangelijos skaitinį į savo gyvenimą. Mes visi kasdien padarome didesnių ar mažesnių nuodėmių. Tačiau kiekvieną kartą, kai artinamės prie Jėzaus, Jis mūsų neatstumia. Jis neatšaukia savo meilės vien dėl to, kad mes darome klaidų. Galime Jį dažnai nuvilti, galime nuliūdinti Jo širdį, bet Jis ir toliau mus myli. Jis nenuilstamai laukia mūsų Atgailos sakramente, Eucharistijoje, Jis visada yra šalia mūsų, Jis mūsų nepalieka. Ir tai yra tikrai neišmatuojama meilė, kuria Jis myli iki galo.
Mums, Jo mokiniams, Jo pavyzdys tampa įkvepiantis. Todėl tarnauti reiškia ne tik plauti kojas tiems, kuriuos mylime. Tai reiškia išmokti plauti kojas ir Judui, nes tikroji meilė yra be ribų. Jos neapriboja nuodėmės ar prieštaravimai. Tiesą sakant, mums pernelyg lengva naudoti tą pačią monetą, kai norime atsilyginti geru tiems, kurie mums yra palankūs, ir stengtis nepastebėti tų, kurie mus įžeidžia.
Viešpats nori mums parodyti, kaip atrodo meilė. Ji nenešiojama kaip ženkliukas švarke ar šūkis, užrašytas ant mūsų marškinėlių. Ji nėra saldžios ir mielos frazės. Ji nėra sentimentali.
Taigi, kaip atrodo Jėzaus meilė? Ji atrodo kaip tarnystė. Tai reiškia susitepti rankas, atsisakyti savo išdidumo ir apkabinti kryžių. Ji atrodo kaip kryžius. Mylėti reiškia sekti Kristumi, atspindint tai, ką pasakė apaštalas Paulius: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, net iki mirties ant kryžiaus“ (Fil 2, 8). Štai kaip turėtų atrodyti meilė.
Nuplovęs jiems kojas, Viešpats tarė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte tai, kaip aš jums padariau (Jn 13, 12–14). Galima tai apibendrinti, pasitelkiant tuos pačius Kristaus žodžius: „Tai darykite mano atminimui.“ Tai yra įgaliojimas (mandatum), dėl kurio Didysis ketvirtadienis tampa Įpareigojimo ketvirtadieniu.
Labai gražiai šį įpareigojimą tarnauti dėl Kristaus apaštalas Paulius išreiškia tokiais žodžiais: „Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22).
Tačiau tapti visiems viskuo nereiškia pataikauti visų norams ir bet kokia kaina siekti, kad mūsų bažnyčios būtų pilnos. Tai reiškia siekti to, ko nori mūsų Mokytojas, ir taip kartu ieškoti tiesos. Tai, ko neretai laukiame, kad Dievas padarytų dėl mūsų, Jis dažniausiai nori padaryti per mus.
Šiais laikais visuomenė neretai spaudžia kunigus perimti šiuolaikinės kultūros būdą, mentalitetą ir papročius. Bet ar iš tikrųjų to reikia? Kartais atrodo, kad šiandien kunigas yra priverstas įrodinėti savo kunigystės vertę ir pateisinti savo kunigiškąjį pašaukimą kokiais nors talentais, psichologiniais ir retoriniais sugebėjimais, o ne aukodamas Mišių auką, kuri sekuliarizuotame pasaulyje nelabai vertinama.
Bet kaip svarbu mums suprasti paprastą tiesą: kunigas visų pirma yra pakviestas aukoti Mišių Auką, t. y. daryti tai Kristaus atminimui. Kai tą pamirštame, kunigystės prigimtis sumenkinama iki to, kad į kunigą žvelgiamą tik kaip į gerą oratorių, gerą vadybininką, statybos ar remonto darbų organizatorių ar tiesiog malonų pašnekovą kokiame nors vakarėlyje. Geresnių vadovų ir geresnių kalbėtojų turime daugybę. Tačiau kunigas turi visų pirma daryti tai, ką jis turėtų daryti geriausiai – ištikimai ir uoliai aukoti Mišių auką. Gyventi maldos gyvenimą ir mokytis Kristaus meilės kiekvienam žmogui. Didysis Ketvirtadienis mus kviečia iš naujo susimąstyti, ką reiškia pasilenkti plauti kojas ir ką reiškia „daryti Viešpaties atminimui“.
Todėl šį vakarą noriu pakviesti jus, tikinčiųjų bendruomenę, melstis už savo kunigus. Kad mes iš naujo atrastume ir suprastume kunigystės prasmę – tarnystę – su Kristumi mylėti savo kaimenę iki galo. Sugebėti išlikti iki galo toje tarnystėje, o ne tik tol, kol man gerai seksis. Nepataikauti visuomenės įgeidžiams. Bet išlikti ištikimam tiesoje. Melsti, kad iš naujo pasiryžtume ir įsipareigotume vis labiau pasinerti visa savo dvasios gelme į tą slėpinį, kuris vadinasi Kristaus Auka.
Melskimės vieni už kitus, nes esame nusidėjėliai, o ne šventieji. Jei būtume šventieji, jūs melstumėtės mums. Bet mes, kunigai, kaip ir visi žmonės, esame silpni, nuodėmingi. Galbūt ne visada atsiliepiame visu širdies dosnumu Kristui ir bendruomenei. Tačiau mūsų Mokytojas vėl iš naujo pasilenkia prie mūsų, kad galėtų nuplauti mums kojas, nuvalyti jas, kad vėliau mes galėtume padėti kitiems tapti švariems.
Apaštalai, nebuvo kitokie – vienas išdavė mūsų Viešpatį, kitas Jo išsižadėjo, o dar kiti išsibėgiojo kas sau. Kristaus šviesa pasirodė mūsų širdyse, bet, kaip sako šventasis Paulius: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).
Todėl mes, kunigai, galime atnašauti Mišių auką, bet negalime prisiimti jokių nuopelnų. Tai Dievo dosnumo ženklas. Tai Dievas pasirinko mus savo dovanų dalintojais. Niekada nenustokite melstis už kunigus, nes jūsų maldos palaiko juos išbandymų ar nusivylimų metu. Jūsų maldos gali išprašyti iš Viešpaties mūsų bendruomenėms naujų gerų ir šventų kunigų. To reikia, kad jūs visada turėtumėte savo bendruomenėse Eucharistiją ir nuodėmių atleidimą. Kad niekada bendruomenėse netrūktų tų, kurie norėtų plauti jūsų nuodėmes. Palaikykime vieni kitus malda ir dėkokime Dievui už Jo dovanas. Amen.
Vyskupas Darius Trijonis
Homilija, sakyta Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2023 m. balandžio 6 d.